Mano manymu, Lietuvoje vyksta kažkoks nematomas vyrų nužmoginimo procesas. Tam pagrindą sudaro rimtos vaikų auklėjimo spragos, kurios atsiranda netiesiogiai skiepijant mintį, kad vyro – tėvo vaidmuo yra nevertinamas. Juk nepaneigsite, kad aplaidumas, nerūpestingumas, atsakomybės jausmo stoka ir su tuo susijusios pasekmės – skaudi mūsų visuomenės problema. Kokios tų problemų priežastys? Ar prie to neprisideda mūsų mielos moterys, o taip pat ir menkai funkcionuojančios kai kurios Lietuvos valstybinės institucijos?
Ruošiant naują Šeimos koncepciją vos ne kasdien mirgėjo Konstitucijos 38 straipsnis, sakantis, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Tad pradėkime nuo šeimos. Šaunu, jei šeima yra laiminga, bet, deja, tas valstybės pagrindas labai dažnai susvyruoja ir griūna. Statistikos departamento duomenimis per dvejus metus nuo 2005 iki 2006 m. net 54% santuokų iširo. Atėjo metas, kai būtina kalbėti ne vien tik apie šeimas, bet ir apie skyrybas bei visas dėl to kylančias problemas. Pagrindinės iš jų yra dvi: turtinės, įskaitant pinigus vaiko išlaikymui, bei vaikų „dalybos“. Jei pirmąsias galima išspręsti gana greitai, tai antroji, dėl vaikų, gali tęstis visą likusį gyvenimą. Ingos Rinau istorija parodė, jog Lietuvoje vyraujanti tendencija tokia: motina, pažeidusi įstatymus – didvyrė, o štai tėvas, norintis pats auginti vaiką – gyvulys, nes neduoda motinai ramybės ir, anot tokios motinos, reiškia pretenzijas dėl vaiko. Šioje istorijoje tas daugelio skaitytojų vadinamas gyvulys – vokietis. Tačiau kaip panašiu atveju klostosi įvykiai, kai ir vyras, ir moteris – Lietuvos Lietuvos piliečiai ir gyvena Lietuvoje? Kokias galimybes turi vyras ir moteris po skyrybų, kai turima bendrų vaikų? Daugiau skaitykite čia:
B.van der Weg
Straipsnis išspausdintas 2008-10-06 „Delfi“