Tėvų atstūmimas (TA) – seniai žinomas reiškinys, kuris labiausiai išryškėja konfliktiškų skyrybų situacijose. TA – tai procesas, kurio metu galutinai nutraukiami santykiai tarp vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo/motinos. Tai atsitinka dėl vaiką auginančiojo savo namuose tėvo/motinos piktavališkos įtakos, kurios pasekoje vaikas dėl iracionalių priežasčių nustoja bendrauti su vienu iš tėvų, jaučia jam priešiškumą ir nerimą. Kartais tas procesas tęsiais metų metais, sukeldamas vaikui psichologinius sutrikimus, vadinamus Tėvų Atstūmimo Sindromu.
Vaikas yra priverstas tą procesą išgyventi vienas, jis negali niekam pasiskųsti dėl manipuliavimo juo, melavimo jam ( nes jis to dar nesuvokia arba yra visomis prasmėmis priklausomas nuo jį įtakojančiojo)- yra nuskriaustas, išduotas ir išmanipuliuotas iki gyvenimo pabaigos. Specialistai tokį suaugusiojo elgesį vadina emociniu-psichologiniu smurtu prieš vaikus, už kurį privalu bausti tėvų valdžia piktnaudžiaujantį.
Atstumtas tėvas ar motina bei seneliai iš jų pusės išgyvena praradimo skausmą, yra apkaltinti be kaltės. Atstumtas tėvas/motina lieka vienas, vaikų ir visų žmonių akyse šmeižiamas ir juodinamas. Vietoj supratimo ir paramos instancijose, jis/ji turi įrodinėti, kad visas melas apie jį yra pramanytas, su tikslu per teismą ir kitas institucijas užkirsti kelią bendravimui su vaikais.
Faktais irodyti atvejai, kai tėvas/motina vaiką fiziškai, psichologiškai ar seksualiai išnaudojo, nepatenka į tėvų atstūmimo ar Tėvų Atstūmimo Sindromo supratimą.
Svarbu, kad TA būtų kuo greičiau atpažįstamas tiek vaikų likimus sprendžiančių specialistų, tiek ir aplinkos, kurioje šis procesas vyksta. Kuo daugiau žmonių atpažins TA simptomus, kuo greičiau bus galima imtis teisingų priemonių TA procesui stabdyti. Žinios ir supratimas apie tėvų atstūmimą bei Tėvų Atstūmimo Sindromą – tai pagrindinis ginklas prieš šią emocinio-psichologinio vaikų žalojimo rūšį.
Per pastaruosius penkerius metus ( 2013-2017m.) Lietuvoje susituokė 107.131 pora. Per tą patį laikotarpį buvo nutrauktos 46.548 santuokos. Per tuos pačius penkerius metus su vienu iš tėvų liko gyventi 35.365 vaikai. Pagal nusistovėjusią Lietuvos teismų praktiką 96% iš tų vaikų po skyrybų liko gyventi su jų motinomis. Tai yra vien per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje tokių vaikų skaičius pasiekė 33.950.
Vakarų valstybėse atliktų tyrimų metu nustatyta, jog po šeimos skyrybų apie 30-40 % atvejų vaikai patenka į tėvų atstūmimo programavimo dramą (Lietuvoje, deja, tokie tyrimai vis dar neatlikti). Tačiau, žinant įvykstančių skyrybų per metus skaičių, kuris yra analogiškas Vakarų valstybių statistikai, o kartais ją net ir viršija, galima daryti prielaidą, jog ir Lietuvoje situacija analogiška. Tad galima teigti, jog patarųjų penkerių metų laikotarpiu Lietuvoje nuo 10.185 iki 13.580 išsiskyrusių šeimų vaikų patyrė arba vis dar patiria lengvesnį ar sunkesnį tėvų atstūmimo procesą.
Situacijos, kur vaikai patiria psichologinį smurtą dėl tėvų atstūmimo programavimo, labai dažnai yra neatpažįstamos, vangiai sprendžiamos ar nesprendžiamos visai. Pagrindinė to priežastis – informacijos visuomenėje stoka, specialistų inkompetencija, motinystės mito gajumas ir moterų – specialisčių solidarumas su neatpažintos rušies psichologinio smurto – tėvų atstūmimo- prieš savo vaikus praktikuojančiais tėvais ( dažniausiai moterimis). Taip pat Lietuvoje nusistovėjusi teismų praktika sudaro prielaidas ydingos situacijos tęstinumui.
Būtina kuo skubiau užpildyti žinių, supratimo bei mokymų apie tėvų atstūmimą spragą. Mokymų tiek tėvams, tiek su šiuo reiškiniu susiduriantiems specialistams.
Skaičiai, verčiantys susimąstyti. Taip pat ir politikus. Tūkstančiai psichologiškai traumuojamų ir sutraumuotų vaikų taip pat turi teisę į laimingą ir saugią vaikystę. Nes vaikai – tai ateities visuomenė. O nelaiminga ir psichologiškai traumuota visuomenė – negarantuoja laimingos Lietuvos ateities.
P.S. 1.Duomenys paimti iš LT Statistikos departamento.
2.Į šiuos skaičius neįtrauktos oficialiai neregistruotos šeimos bei jose gimę vaikai, po partnerystės iširimo likę su vienu iš savo tėvų.
Sveiki,
Nuo jūsų asociacijos atsiradimo ilgą laiką buvau pasyvus stebėtojas . Negalėjau ir neturėjau noro įsitraukti į aktyvią veiklą, nes, po išsiskyrimo ir patirto totalaus bankroto, mano gyvenimas pasisuko tokia linkme, kokios niekad nebūčiau įsivaizdavęs. Blaškymasis ir mėtymasis, bandant išgyventi, nesuteikė man optimizmo ir tikėjimo savimi bei ateitimi.
Šiai dienai, po visų išbandymų, bandau atsitiesti, tvirtai atsistoti ant kojų.
Turiu ir suvokimą, kodėl vyksta tokie dalykai, kai yra manipuliuojama vaikais, nepasidalinama, draudžiama ar sąmoningai/nesąmoningai trukdoma vienai ar kitai pusei atsitiesti ir laisvai bendrauti su vaikais…
Viešumas parodo tikrąjį tėvų atstūmimo mastą. Netylėkime.
