Greičiausiai žinote atvejų, kai po skyrybų vaikai nustoja bendrauti su atskirai gyvenančiu tėvu arba motina. Žmonėse paplitęs paprastas tokio reiškinio paaiškinimas: matyt yra rimta priežastis, jei motina neleidžia vaikams bendrauti su atskirai gyvenančiu jų tėvu. Kitas paaiškinimas – na, po skyrybų buvusi žmona/partnerė taip užpykusi, jog tai daro iš keršto buvusiam vyrui. Na, atsiet, pyktis nuslūgs, ir viskas bus gerai. Arba: vaikai užaugs ir patys nuspręs, bendrauti su tėvu ar ne.
Žinoma, būna, kad būtent, nuslūgus emocijoms, praėjus pykčiui, visi vėl ima normaliai vienas su kitu susišnekėti. Tačiau būna ir kitaip. Tuo atveju toks paprastas situacijos suvokimas gali būti pražūtingas vaikui.
Deja, panašu, jog galimai tokiu „buitiniu“ suvokimu vadovaujasi Lietuvos atsakingų už vaikų teises ir jų gerovę institucijų darbuotojai bei juristai. Tokia nuomonė peršasi iš pasirodančių straipsnių spaudoje apie tėvų konfliktus po skyrybų dėl vaikų ir vaikų teises ginančių institucijų darbuotojų komentarų ta tema. Paaiškinimų gali išgirsti visokių, tačiau kad tai galimai gali būti Tėvų Atstūmimo atvejis, neteko girdėti. Kokios pagalbos gali tikėtis žalojamas vaikas bei į šią situaciją patekęs vienas iš tėvų? 2008 metais jokia vaikų teises ginanti institucija negalėjo nieko tuo klausimu pasakyti. Psichologinės/psichiatrinės sveikatos tarnybos – taip pat. Tiesa, 2008m. pabaigoje valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pakvietė į Vilniuje surengta tarptautinę konferenciją vaikų grobimo klausimais tarptautinę TAS specialistę Ursulą Kodjoe.
VTAT atstovai ir kiti dalyviai gavo po kompaktinį diską su konferencijos medžiaga. Tai buvo pirmasis ir bene vienintelis atvejis, kai Lietuvoje viešai buvo kalbama apie Tėvų Atstūmimo Sindromą.
Šių metų pavasarį Vaiko teisių Apsaugos Kontrolieriaus Įstaigos atstovė spaudai ponia Olga Malaškevičienė atsakė, jog apie Tėvų Atstūmimo Sindromą šioje įstaigoje yra žinoma, tačiau nedaug. Įdomu, kodėl nebandoma sužinoti daugiau? Perskaičius buvusios Vaikų teisių apsaugos Kontrolierės R. Šalaševičiūtės metines ataskaitas, neteko rasti nei vieno pasiūlymo nei Seimui, nei kitoms institucijoms dėl šios vaikų žalojimo rūšies. Kai tuo tarpu ji savo metinėse ataskaitose nurodo, jog yra gavusi skundų dėl tinkamo vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų bei artimaisiais giminaičiais neužtikrinimo (2009m. iš gautų 407 skundų 98 buvo būtent dėl šios priežasties ir dar 10 dėl globėjų trukdymo bendrauti su biologiniais tėvais ar giminaičiais; 2008m. iš 382 skundų – 71 buvo dėl tinkamo vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų bei artimaisiais giminaičiais neužtikrinimo).
O kiek žmonių dar neparašė skundų Vaikų Teisių Apsaugos Kontrolierės įstaigai, nes dar vis bando, tarpininkaujant vietinėms VTAT, išspręsti šį klausimą? Kodėl nekilo mintis Kontrolierės tarnybai paanalizuoti situacijas giliau, ar neturima šiais atvejais reikalo su psichologiniu vaikų žalojimu, sukeliant jiems Tėvų Atstūmimo Sindromą? O skundų galima tikėtis ir toliau, nes, nesuvokiant, kad trukdantis ir/ar nevykdantis teismų sprendimų dėl vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo bendravimo asmuo gali turėti psichologinių ar elgesio sutrikimų, situacijos sprendimas būna be galo varginantis. Tokiu atveju VTAT sprendimai tuo klausimu turėtų būti kardinaliai kitokie, nei jie daugumoje atveju yra. Kad yra abejojama VTAT kompetencija rodo ir tas faktas, jog 2009m. net 239 skundai buvo pateikti dėl VTAT darbo.
Viltis, atsiradusi Vaikų teisių apsaugos kontrolierės postą užėmus poniai E. Žiobienei, jog bus įveiktos vaikų teisių gynime žiojėjančios spragos dėl Tėvų Atstūmimo Sindromo, užgeso po jos viešo pareiškimo, kad „pati blogiausia mama yra geriau už geriausią globėją“… Deja, deja. Sunkaus Tėvų Atstūmimo Sindromo atveju tą, anot ponios Žiobienės blogiausią mamą, kuri yra „geriausia“ vaikui , specialistai siūlo trumpesniam ar ilgesniam laikui ją nuo vaiko atskirti, norint jį užauginti psichologiškai nesužalotą.
Vaiko teisių apsaugos bei šeimos politikos klausimus koordinuoja Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministerija. Ji nustato šios srities veiklos kryptis. Į klausimą, kokių priemonių imasi Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministerija, kad apsaugotų vaikus nuo psichologinio žalojimo rūšies, sukeliant jiems Tėvų Atstūmimo Sindromą, šios ministerijos vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja Daina Urobnaitienė sako, jog Tėvų Atstūmimo Sindromas yra žinomas Lietuvoje, tačiau Lietuvoje ši tema yra siejama ir aptariama, nagrinėjant vaikų ir tėvų prieraišumo klausimus, tokius kaip deviantinė motinystė, t.y. motinos ir vaiko sutrikusių tarpusavio santykių problemos (vaikų atsižadėjimas, jų palikimas). Iš jos atsakymo taip ir neišryškėjo, kad minėta ministerija kažką darytų konkrečiai dėl Tėvų Atstūmimo Sindromo.
Lietuvos respublikos Sveikatos Apsaugos Ministerijos viceministrė N. Ribokienė sutinka su tuo, jog klausimai, susiję su Tėvų Atstūmimo Sindromo problema šiame laikotarpyje išlieka aktualūs. Tačiau vietoje atsakymo apie konkrečiai Tėvų Atstūmimo Sindromą kaip apie tokį, koks jis suprantamas ir vertinamas tarptautiniu supratimu bei PAS specialistų, atsakymas sukosi apie atstumto vaiko problematiką ( kai tuo tarpu Tėvų Atstūmimo Sindromo atveju vaikui yra sukeliamas psichologinis sutrikimas, skatinant vaiką atstumti ir nekęsti atskirai gyvenančio tėvo arba motinos) Įdomus pastebėjimas: Lietuvos psichikos sveikatos įstaigos, Lietuvos psichologų sąjunga, vaiko raidos centras ir kt. šios problemos bent jau kol kas nenagrinėja, kai tuo tarpu Sveikatos Apsaugos Ministerija atsako į klausimą apie Tėvų Atstūmimo Sindromą, kaip apie žinomą ir kur „ specialistai pasirengę kompleksiškai konsultuoti ir padėti šeimoms“. Toks įspūdis, jog kairė nežino, ką daro dešinė.
Beje, ispanė Marija Inmaculada de Potestad Mykolo Romerio Universitete, vadovaujant dr. Vladimirui Gražuliui, paruošė magistro baigiamąjį darbą tema „Sutuoktinių skyrybų sprendimai 1992–2007 m. Lietuvoje ir Ispanijoje. Lyginamoji analizė“. Šalia kitų skyrybų pasekmių Ispanijoje ketvirtuoju punktu ji nurodė santykių tarp vieno iš tėvų ir vaikų sugadinimą, pabrėždama, jog 2006 m. metais 92 % skyrybų ir gyvenimo skyrium atvejų vaiko globa buvo pripažinta motinai ir tik 4,1 % – tėvui.
Tačiau, kalbant apie skyrybų pasekmes Lietuvoje, toks reiškinys, kaip vaiko ir vieno iš tėvų santykių sugadinimas, nebuvo akcentuojamas. Tačiau visi žinome, kad ir Lietuvoje po skyrybų santykiai tarp vaikų ir atskirai gyvenančių tėvų taip pat sugadinami. Ir nenuostabu, nes tokia informacija vargu ar yra kaupiama Lietuvoje. O ir bendras požiūris į šį reiškinį lieka nepakankamas. Kaip pavyzdį galima paminėti kad ir tokį faktą, jog Lietuvos statistikos Departamento duomenų bazėse galima rasti Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministerijos pateiktą skaičių vaikų, išvežtų į kitą šalį, kai pateikiami duomenys apie vaiko bendravimo trukdymą su antruoju iš tėvų. Tačiau nepateikiama jokia informacija, kai tas pats vyksta šalies viduje, gal tame pačiame mieste ar kaime. Kodėl? Negi ši problema savoje šalyje mažiau svarbi ir skausminga? Apmaudu, kai tos pačios problemos šalies viduje sprendžiamos vangiai, kai tuo tarpu, turint reikalų su užsienio valstybe, nori nenori reikia bent kažką daryti.
Nuvylė Lietuvos psichologų sąjungos (LPS) prezidento Evaldo Kazlausko atsakymas dėl Tėvų Atstūmimo Sindromo: LPS šio klausimo šiuo metu nenagrinėja. Šiuo metu analizuojami kiti klausimai. Ateityje, galbūt, bus imtasi spręsti ir šį klausimą bei suformuluota LPS pozicija. Belieka laukti, o tuo tarpu Ispanijos Psichologų Sąjunga dar 2008 m. birželio 18 d. Tėvų Atstūmimo Sindromą pripažino kaip egzistuojantį ir gydytiną psichologinį sutrikimą. Ir ne tik Ispanijos.
Taigi vaizdas susidėlioja toks: Vaikų Teisių Apsaugos Tarnybų veiklos kryptį nustatanti Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministerija Tėvų Atstūmimo Sindromą suvokia kaip Deviantinę motinystę, Sveikatos Apsaugos Ministerija – kaip atstumto vaiko problematiką. Psichologams ši psichologinio žalojimo rūšis neįdomi.
Nesuprantama viena: kodėl, tiek daug ir gražiai iš tribūnų šnekant ir deklaruojant apie rūpestį vaikų situacijos gerinimu Lietuvoje, apie vaikų apsaugojimą nuo bet kokios prievartos ir žalojimo, dėl Tėvų Atstūmimo Sindromo sukėlimo vaikams jų psichologinio žalojimo pasekoje konkretaus atsakymo nepavyko gauti jokioje institucijoje ? Kodėl šiais elektroninių komunikacijos priemonių laikais, kai žinia iš vieno pasaulio krašto sekundžių greičiu perduodama į kitą, per 30 metų Lietuvoje jokia institucija nesusidomėjo šia vaikų psichologinio žalojimo rūšimi. Tuo labiau, žinant skyrybų mastą, vaikų, gimusių ne santuokoje skaičiaus augimą. Žinant tyrimų duomenis, jog vaikai Lietuvoje – vieni nelaimingiausių ES. TAS gali būti viena iš realių to priežasčių.
O tuo tarpu Lietuvoje šią situaciją išgyvenantiems vaikams ir jų atstumiamiems tėvams – “šauksmas tyruose”…
Pabaigai klausimas visiems, kurie atsakingi už vaikų teisių apsaugą ir jų sveikatą: Ar nežinojimas atleidžia jus nuo atsakomybės? Kad ir moralinės. Prieš žalojamus vaikus.
B.van der Weg-Bražiūnienė
2009m.