Pagal daugelio valstybių, turinčių patirtį TAS srityje, statistiką, apie 90% programuotojais ir Tėvų Atstūmimo Sindromo sukėlėjais yra vaikų motinos. Apie 10% – vaikų tėvai. Beje, paskutinį dešimtmetį JAV pastebėta, jog didėja tėvų-vyrų, savo elgesiu vaikams sukeliančių TAS, skaičius. Tai galimai susieta su tuo, jog teismuose JAV vis dažniau tėvai sugeba įrodyti, jog jie gali geriau pasirūpinti vaikais, nei motinos ir dėl to vaikai yra patikimi tėvui. Tačiau negalima atmesti žalingos ištisų dešimtmečių praktikos, kai už teismo sprendimo nesilaikymą dėl tėvo ir vaikų bendravimo tvarkos motinos gana ilgai nebuvo baudžiamos.
Tiek tėvų-programuotojų, tiek motinų-programuotojų sukeltos pasekmės vaikams yra tokios pat – TAS sindromas. Pastaruoju laiku pastebima, jog programuotojas gali būti ne vien vienas iš vaiko tėvų, bet taipogi seneliai ar vaiko globėjai.
Įsidėmėtina, jog tėvai-programuotojai, gyvendami skirtingose valstybėse, nepažįstantys ir nebendraujantys vienas su kitu, naudoja tuos pačius metodus ir elgesio standartus:
• Tėvui išsikrausčius iš namų, motina sunaikina viską ( nuotraukas, paveikslus, dovanas, netgi tėvo pirktas dovanas vaikui ir kt.), kas galėtų jį priminti,
• Tėvui atvykus pagal nustatytą bendravimo tvarką pasiimti vaiko, motinos reikalavimu jis privalo sėdėti mašinoje, neiti prie durų ir jokiu būdu neišdrįsti paskambinti. Būna atvejų, jog motina net uždraudžia tėvui atvažiuoti prie namo: mat, ji nenorinti jo aplink savo namus matyti…
• Auto-atsakiklis irgi naudojamas kaip ginklas prieš tėvą. Tėvui paskambinus, motina, net būdama namie, nekelia ragelio. Tėvui skambinant, ji nekelia ragelio niekada, tokiu būdu atimdama galimybę tėvui ir vaikui bendrauti telefonu.
• Kai tik reikalas sukasi apie tėvo ir vaiko bendravimą, motina staiga ima ypatingai griežtai laikytis teismo nustatytų sąlygų: „ Jei grąžinsi vaiką bent minutę veliau, paskambinsiu policijai“ arba „ Jei atvažiuosi nors minutę vėliau – vaiko negausi visai“ .
• Tėvo ir vaiko pasimatymų sabotavimas: „tūkstantis ir viena“ motinos sugalvota priežastis, kad tėvo ir vaiko pasimatymas neįvyktų: tai vaikas serga (standartinis ir 100% visų šalių TAS programuotojų naudojamas), tai staiga kažkokie kiti neatidėliotini reikalai ( tėvui iš anksto apie tai nėra pranešama, o tik po to išsisukinėjama, jei jis ieško teisybės). Tokiu elgesiu vaikams perduodama informacija, jog pasimatymai su tėvu nesvarbūs ir kad meluoti ir išsisukinėti – jokia nuodėmė, nes mama už tai nėra baudžiama.
• Dažnai naudojama taktika tais atvejais, kai vaiką ir jo tėvą skiria didžiulis atstumas: iš anksto žinodama, kada tiksliai atvyks vaiko tėvas pasimatymui su vaiku, motina pasistengia, kad tėvas nerastų vaiko sutartoje vietoje ir sutartu laiku. Jokio įspėjimo, jokio paaiškinimo. Ir kuo didesnis atstumas, tuo didesnė tikimybė, kad tai pasikartos.
• Vaiko pasirodymų mokykloje ar darželio šventėje metu motina pareiškia, jog ji nenorinti, kad dalyvautų vaiko tėvas. Jei ateis tėvas, tai motina neateis. Vaikui iškeliama sąlyga: arba /arba. Vaikui peršama nuomonė, jog tėvas kažkas tai tokio, kas griauna rimtį ir apkartina nuotaiką. Kai tuo tarpu iš tikrųjų tai daro neadekvačiai besielgianti motina. Beje, toks jos pareiškimas neturi nieko bendro su meile vaikui. Jei vaiką tokia motina mylėtų, pakęstų pačias nemaloniausias jai akimirkas visapusiško ir sėkmingo vaiko vystymosi vardan.
• Motinos, sabotuojančios tėvo bendravimą su vaiku, kaip susitarusios užlipdo tėvui etiketę, kaip piktavališkam ir įkyriam. Kuris dėl savo ambicijų patenkinimo nori bendrauti su vaiku. Jos net nepagalvoja, kad būtent jos tenkina savo įžeistas ambicijas vaiko sąskaita. Ir tai nieko bendro neturi su meile vaikui. Jei tėvas nori perduoti vaikui dovanėlę, jį pamatyti, su juo pakalbėti – motina išvadina jį vaiko akivaizdoje įkyriai lendančiu, ramybės neduodančiu. Ypač būdinga, kad atsiliepusi į tėvo telefono skambutį vaikui, motina vaiko pokalbiui nepakviečia. Dar geriau: vaikui girdint, ji vardija tėvui: kad vaikas dabar valgo arba ruošia pamokas, arba žaidžia su draugais, arba sėdi vonioje“ ir t.t ir pan. Vaikui perduodama informacija, kad viskas, kas bebūtų daroma, nors ir patys nereikšmingiausi ir beverčiai dalykai – visada yra svarbiau, nei kontaktas su tėvu. Tėvas visados skambina netinkamu laiku. Ir ką vaikas bedarytų, nevalia jo trukdyti tokiam“ menkniekiui“, kaip tėvas.
• Didele dalis tokių motinų, tėvui nieko net neįtariant, nuveda vaiką pas psichiatrą dėl įvairiausių „ nusiskundimų“, kilusių esą dėl tėvo įtakos. Deja, didelė dalis gydytojų pasiduoda motinos intrigai ir net nenutuokia, jog reikalą turi su Tėvų Atstūmimo Sindromo formavimu. Vietoj to, kad įdėmiai išsiaiškintų tikrąją vaiko „susirgimo“ esmę, išsikviestų pokalbiui tėvą, jie, padeda motinai ne „pagydyti“ vaiką, o toliau jį psichologiškai žaloti. Motinos primygtinu prašymu net bando nuslėpti nuo tėvo vaiko „ nusiskundimus“ ar „ nustatytas diagnozes“. Įsivaizduokite, pažyma iš psichiatro – tai motinos koziris teismo procese, bandant tėvą atskirti nuo vaiko. Bet tai tuo pačiu ir antspaudas vaikui visam likusiam jo gyvenimui. Dažnai gautas motinos gražbylystės dėka, vaikui dar neturint jokios indikacijos. Vaikas jas įgys vėliau, paliktas augti pas sutrikusio elgesio motiną.
• Po kiekvieno pasimatymo su tėvu, vaikas motinos yra tardomas vos ne kaip karo belaisvis: motina turi viską iki smulkmenų žinoti, kas vyko pas tėvą. Tačiau prieš vaikui vykstant pas tėvą – motina „praveda“ kitokį paruošimą: vaikui yra griežtai prisakoma nieko nepasakoti nei apie ją, nei apie namus arba konkrečiai nurodoma, ką vienu ar kitu klausimu sakyti ar nesakyti ( pav. Ar vyks su skyrium gyvenančiu tėvu /motina atostogų, mokomas pasakyti, kad nemėgsta ilgai važiuoti mašina, jei skristi – bijo nukristi, jei plaukti – bijo vandens ir pan. Taip, tokios baimės yra įmanomos ( tam yra kitų keliavimo ar atostogavimo galimybių), bet dažnai tokios “ priežastys” būna vaikui įteigiamos.
• 10% tėvų, bandančių vaiką atskirti nuo motinos, pasižymi ne prastesne „išmone“. Štai ką atsakė tėvo nuo motinos bandomi atskirti vaikai, kai motina jų paklausė, kada bus mokykloje tėvų susirinkimas: „Mes jau dideli ir nėra ko į mokyklą vaikščioti, patys susitvarkome“ ir kad ji turėtų gėdintis eiti į mokyklą klausinėti apie jau tokius didelius vaikus. Broliai buvo 7 ir 9 metų! Arba vaikai labai pasipiktino motinos atvykimu, nes tėvas jiems pasakė, jog motina juos tėvui …pardavė ir parodė motinos mokamų alimentų kvitus.
Tai tik keletas tipiškų pavyzdžių, tačiau tėvą ir vaiką atskirti norinčiojo fantazija – neišsenkanti. Ir, deja, nesibaigianti.
Iš to, ką čia perskaitėte, galima padaryti išvadą, jog toks elgesys nesuderinamas su normaliai mąstančio ir besielgiančio žmogaus elgesiu.
Ir iš tiesų, ilgamečiai tyrimai parodė, jog vaikus nuo atskirai gyvenančio tėvo bandantys atplėšti programuotojai, beveik be išsimčių turi psichologinių asmenybės ir/ar elgesio sutrikimų.
Asmenybės sutrikimas – tai ryškus asmens charakterio struktūros ir elgesio tendencijų sutrikimas, apimantis kelias asmenybės pasireiškimo sritis ir beveik visada susijęs su didesniais asmeninio ir socialinio funkcionavimo sunkumais. Sunkaus laipsnio tėvų atstūmimo atveju vaiko programavimą profesorius Gardneris lygina su Folie à Deux veikimo mechanizmu: sutrikusios psichikos asmuo savo psichinį sutrikimą perduoda, „įskiepija“ kitam, emociškai silpnesniam, kad abu tą patį galvotų ir darytų. Įdomu tai, kad, atskyrus įtakojamą asmenį nuo įtakotojo, jam sutrikimas praeina. Kiti Amerikos psichiatrai vaiko programavimo mechanizmą lygina su panašiai pasireiškiančiu Miunchauzeno sindromu per tarpininką ( Munchhausen syndrome by proxy), kai sutrikusios psichikos motina /tėvas su išgalvotais nusiskundimais, net specialiai padarytais kūno sužalojimais, atitinkančiais išgalvotą ligą, be perstojo vaikšto pas gydytojus ir be paliovos reikalauja medicinines priežiūros. Taip vaikas jų įtaigos pagalba „susargdinamas“ ir be paliovos gydomas.
Amy J.L Baker , Kolumbijos universiteto profesorė, tarptautinė vaikų, turinčių PAS, ekspertė, tai patvirtina daugiamečių tyrimų išvadomis : tas iš tėvų, kuris nuteikinėja vaiką prieš atskirai gyvenantį tėvą, turi daugiau ir sunkesnio laipsnio psichotinių, neurotinių nukrypimų, bei žemesnį empatijos laipsnį, lyginant su normaliu laikomu priimtu standartu (pagal the Eysenck Personality Questionnaire).
Dažniausiai piktybiškam programuotojui, siekiančiam nutraukti vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo santykius, yra diagnozuojami šie sutrikimai pagal DSM- 5:
• 297.3 Shared Psychotic Disorder ( Dalinis psichozinis sutrikimas), arba Folie a Deux
• 297.1 Delusional Disorder (Kliedesiniai sutrikimai )
• 301.0 Paranoid Personality Disorder (Paranoidinio tipo asmenybės sutrikimas)
• 301.81. Narcisstic Personality Disorder ( Narcistiško tipo asmenybės sutrikimas)
• 301.83. Borderline Personality Disorder (Ribinės asmenybės sutrikimas)
• V61.20 Parent-Child Relational Problem ( Tėvų-Vaikų santykių problemos)
Šios išvardintos diagnozės ( ir ne tik šios) vėliau yra nustatomos taip pat ir jau turinčiam TAS vaikui, užaugintam sutrikusios asmenybės programuotojo. Kad vaiko gyvenama aplinka ir jį auginantys asmenys nulemia vaiko vystymosi kokybę, prisiminkite, pavyzdžiui, Mauglį, užaugusį džiunglėse . Žinant, kur ir kokiomis sąlygomis jis augo, mūsų nestebina jo “džiungliškas” elgesys. Arba prieš keletą dešimtmečių Indijoje tarp vilkų užaugusi mergaitė, kuri kitaip nesugebėjo valgyti, kaip tik klūpėdama ir nuo žemės? Grubūs pavyzdžiai, bet tiesa yra tokia – obuolys nuo obels… Toliau jau žinome…
Vyraujantys programuotojų tarpe asmenybių sutrikimai leidžia paaiškinti, kodėl kai kurie tėvai nesugeba keistis ir intensyviai tęsia savo agresyvų elgesį, psichologiškai žalodami vaikus bei kenkdami atskirai gyvenančiam tėvui/motinai. Tik nuodugniai išsiaiškinus, kokius sutrikimus turi programuotojas, galima tikėtis nors kažkokio pagerėjimo situacijoje. Tačiau kaip juos nustatyti? Kas pajėgus tai padaryti? Lietuviškų VTAT darbuotojai, kurie vos ne kiekvienoje publikacijoje apie VTAT tarnybas yra kaltinami neprofesionalumu ir nekompetentingumu? Padėtis apsunkinama ir tuo, kad asmuo, turintis asmenybės bei elgesio sutrikimų, dažniausiai nemato problemos savyje, dėl to nesikreipia į gydytojus. Paranoidinio, asocialaus asmenybės sutrikimo atvejais gydymas nepaprastai sunkus. Būdinga tai, kad patys asmenys neieško pagalbos, nes nemato savyje jokių problemų. Kaltė dėl nesėkmių yra suverčiama visiems ir viskam. Jais dažniausiai imama rūpintis tuomet, kai jie savo elgesiu ima kenkti patys sau ar kitiems.
Šaltiniai:
• www.ouderverstoting.nl/artikelen/Aan PAS gerelateerde diagnoses.pdf (1-7 pus.)
• Baker, A. J. L. (2007) Adult Children of Parental Alienation Syndrome. Norton & Co. Ltd
www.f4j.be/ouderverstoting/infopas
