Skyrybų skaičius Lietuvoje nemažėja. Skyrybos paliečia didžiulę dalį Lietuvos gyventojų. Tai – ne tik du besiskiriantieji bei jų vaikai, bet ir jų artimieji. Psichologai yra tyrinėję skyrybų padarinius, priskirdami jų sukeltą stresą stiprumo laipsniu kaip sekantį, kurį žmonės išgyvena po artimųjų netekties. Net tuo atveju, kai išsiskyrę buvę partneriai, vaikų tėvai, pasistengia padaryti viską, kad jų vaikai būtų kuo mažiau traumuojami. Tačiau, deja, pasitaiko ir nenormalių, aršių skyrybų, kur pyktis ir nusivylimas vieno iš vaiko tėvų virsta vaiko savinimusi ir jo psichologiniu žlugdymu. Tai- didelė visuomenės problema, kainuojanti didžiulius pinigus dėl sutrikusios sveikatos, depresijų, prasidedančio alkoholizmo, apleistų ir/ ar psichologiškai traumuojamų vaikų.
Tėvų Atstūmimo problematikos specialistai yra tos nuomonės, jog teismų veikimo sistema ir tai, jog į motinas nebėra žiūrima, kaip į vieninteles galimas vaiko augintojas ir auklėtojas po skyrybų, sukėlė konfliktų bangą tarp besiskiriančių tėvų. Tėvai gali taip pat, kaip ir motinos, pretenduoti į vaikų auginimą bei auklėjimą po skyrybų.
Lietuvoje įstatymai numato abiejų tėvų teises ir atsakomybę už vaikus, nežiūrint, ar tėvai gyvena kartu, ar yra išsiskyrę. Įstatymiškai viskas gražiai sureguliuota, tačiau realiame gyvenime išryškėja, jog vaikai po skyrybų vos ne visuomet be išlygų paliekami auginti motinai. Tėvui pasiseka, jei vaikų motina nepritvinkusi pykčio ir keršto. Tuomet nekyla problemų dėl įstatymuose numatytų abiejų tėvų teisės į vaiką bei atsakomybės už jo auklėjimą.
Konfliktiškų skyrybų metu tėvui geriausiu atveju „pasiseka“ išsireikalauti vaiką keletui dienų per mėnesį. Apie tokio auklėjimo ir bendravimo „naudą“ neverta ir kalbėti. Tokiu atveju norėtųsi teisininkų ir VTAT darbuotojų paklausti: kodėl, kas davė jums teisę normalų žmogų – vaikų tėvą – prilyginti kaliniui? Juk tokia bendravimo forma su atskirai gyvenančiu tėvu – tai vos ne kaip ir gerai besielgiantiems kaliniams leidžiami pasimatymai su artimaisiais. Kodėl pažeidžiami Lietuvos įstatymai, numatantys vaikams ir atskirai gyvenantiems tėvams maksimalų bendravimą? Kalbama apie tėvus, kuriems nėra nustatyta jokių medicininių indikacijų ar jų veiksnumo dėl vienų ar kitų priežasčių apribojimo dėl galėjimo bendrauti su savo vaikais.
Tėvų Atstūmimo atveju, kai piktavališka motina manipuliuoja, meluoja, šmeižia tėvą, beveik visada ( Lietuvoje) jai pavyksta į jos manipuliacijas įtraukti advokatus, teisėjus, šeimos gydytojus, VTAT darbuotojus. Deja, jau Lietuvoje yra žinomi atvejai, kai vaikų tėvai elgiasi piktavališkai ir bando vaikų bei jų motinų bendravimą savavališkai sabotuoti ar net nutraukti, pasitelkiant tokius pat būdus, kaip ir piktavališkos motinos. Tokiu atveju yra priimamas dramatiškas vaiko likimui sprendimas. Likti gyventi pas dėl sutrikusio elgesio ar psichologinio būvio netinkamai ir asocialiai besielgiančią motiną ar tėvą.
Dar vienas pastebėjimas: asocialumo supratimas Lietuvoje tebėra labai primityvus. Jis apsiriboja ties alkoholizmu ir vaiko apleistumu. Tačiau kitos neigiamos moralinės savybės, turinčios tiesioginę įtaką vaiko asmenybės formavimuisi, tokios, kaip melavimas, manipuliavimas, teismų sprendimų nevykdymas, piktavališkas vaiko teisių pažeidinėjimas, net vaiko psichologinis traumavimas – nėra suvokiamas kaip asocialus jų tėvų elgesys.
Norėtųsi atkreipti tikinčiųjų dėmesį: kaip paaiškinti, jog Lietuvoje, kur pagal sociologinius tyrimus apie 80% gyventojų laiko save krikščionimis, po skyrybų (kas krikščionims irgi netoleruotina) yra nevykdomas vienas iš 10 Dievo įsakymų: gerbk savo tėvą ir motiną. Vaiką besisavinanti motina/ tėvas, vaikui meluodamas, šmeiždamas ir skiepydamas neapykantą atskirai gyvenančiam iš tėvų, pažeidinėja šį Dievo įsakymą, skatindami vaikui nepagarbą ir neapykantą vienam iš jo gimdytojų. Tai – moralės nuopuolis ne tik visuomenės, bet ir Dievo akivaizdoje.
Jei taikyti Vakarų Europoje žinomus skaičius Lietuvos situacijai (tam prielaida yra Lietuvoje vyraujantis vienas iš didžiausių skyrybų skaičius Europje), tai galime galvoti, jog apie 25-30% išsiskyrusių porų vaikų yra psichologiškai žalojami, jiems sukeliant Tėvų Atstūmimo Sindromą su visomis jo pasekmėmis. Pridėkime prie to skaičiaus tiek pat tėvų ir motinų, kurie yra antrojo iš tėvų konfrontuojami Tėvų Atskyrimo procesu. Pridėkime dar vaiko senelius, kurie yra tos atstumiamosios puses tėvai. Pridėkime dar atstumiamojo tėvo brolius ir seseris, kurie yra vaiko dėdės ir tetos. Pridėkime dar jų vaikus, kurie yra atplėšto nuo vieno iš tėvų vaiko pusbroliai ir pusseserės. Pabandykite įsivaizduoti, koks didžiulis skaičius žmonių yra paliečiamas Tėvų Atstūmimo. Pabandykite įsivaizduoti, kiek netenka vieno iš tėvų pasisavintas vaikas. Kitaip sakant, geneologinis vaiko giminės medis yra vaiką besisavinančios motinos/tėvo ne tik išgenėtas, bet ir žiauriai nukapotas.
Norint turėti laimingesnę, psichologiškai sveikesnę visuomenę, reikia dabar pradėti taikyti nors tas priemones, kokios šiai dienai yra. Nes vaikystė išgyvenama tik kartą. Tai, ką vaikai gaus šiandien ir rytoj, po poros dešimtmečių atsispindės visuomenėje ir jos gerbūvyje arba moraliniame smukime. Vakarų valstybės jau suprato pražūtingus tokios vaikų dalybų, nutraukiant ar be rimtos priežasties apribojant vaikų ryšį su atskirai gyvenančiu tėvu, pasekmes.
Būtina keisti požiūrį į situacijos dėl vaikų derybų sprendimo būdą. Teisingiau būtų ne atstumiamam tėvui/motinai varstyti teismų duris ir ginti savo teises į vaiką, bet kad po keleto tokių nusiskundimų vaiką besisavinantis motina/tėvas būtų pakviečiamas į teismą dėl vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo teisių, numatytų įstatymuose, pažeidinėjimo. Greitai ir operatyviai išsiaiškinus situaciją faktų, o ne „pasakų“ ir ašarų liejimo pagalba, galima šias skausmingas ir ilgai besitęsiančias situacijas operatyviai išspręsti.
Vaikų dalybų atveju teismai turėtų nagrinėti ne klausimą: „Nustatyti bendravimo tvarką“, bet „Kaip užtikrinti maksimalų bendravimą tarp vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo“.
Teismai vargsta ieškodami atsakymo “Kuris iš tėvų geresnis?“ kai tuo tarpu atsakymas yra paprastas ir aiškus: geresnis tėvas ar motina yra tas, kuris padeda vaikui išlaikyti ryšį su atskirai gyvenančiu tėvu ir leidžia jam mylėti atskirai gyvenantį tėvą bei būti pačiam mylimam jo ir jo giminaičių Toks paprastas atsakymas, tačiau, deja, dažnai VTAT darbuotojų bei „aklos“ Temidės tarnų neįžvelgiamas.
