Iš U.Kodjoe pranešimo tarptautinėje konferencijoje Vilniuje 2008-11-27.

Tėvų Atstūmimo Sindromas (TAS) neturi būti suprastas, kaip tai, kad tėvams vien tik draudžiama lankytis ar kai draudžiamas bet koks vaikų kontaktas su atskirai gyvenančiais tėvais– kaip daugelis, kad yra įsitikinę – o psichiatrijos prasme atitinkamas psichologinis sutrikimas, kuris išsivysto vaikams (Garnder, 1998, 2002, 2003; Warshak, 2003; Camps, 2003). Skirtingai nuo kitų, pavyzdžiui, aiškinant psicho-dinaminį vaikų atsisakymą bendrauti su atskirai gyvenančiu tėvu, TAS visuomet yra siejamas su masiniu lankymo sabotavimu ir (arba) manipuliavimu vaiku bei indoktrinacija ( t.y. įtaiga).
Tėvai ir (arba) kiti asmenys, nuo kurių vaikas yra priklausomas, aktyviai manipuliuoja – sąmoningai arba ne. Vaikų neigiamas požiūris į atskirai gyvenantį tėvą TAS atvejais nėra pagrįstas faktine neigiama patirtimi su atstumtu tėvu (tuo atveju nėra kalbos apie TAS). Svarbūs veiksniai TAS sindromo vystymęsi yra juodinimas, realybę iškreipiantys vaizdai, pateikti antrojo iš tėvų, ryšių su vaiku nutraukimas (Klenner, 1995), į tikslą nukreipta neigiama informacija ir (arba) klaidinantys abejotinos tiesos pranešimai (Clewar ir Rivlin, 1991). Vaikų lojalumo konfliktas, kuris egzistuoja bet kuriuo atveju, padidėja. Vaikų TAS simptomų atsiradimo atvejais labai svarbūs yra baimė, priklausomybė ir susitapatinimas su atstūmimo procesą inicijuojančiu motina ar tėvu. Galima pastebėti susijusią psichodinamiką, pavyzdžiui, Stokholmo sindromo atveju, po pagrobimų arba sektų sistemose.
TAS indukcija turi būti nagrinėjama kaip psichologinis/emocinis arba, priešingai, narcisistinis vaiko išnaudojimas (Gardner, 1998, 2001; Gyseghem, van, 1999; Jopt, 1998; Heyne, 1996; Dulz ir Schneider, 1999, p. 55; Eckhardt-Henn, 2000). ICD 10 (1994) , tai yra „psichologinė prievarta“ pagal diagnozę T 74.3 (Deutsches Institut für medizinische Dokumentation und Information [DIMDI], 1994). Teisiniu požiūriu TAS turi būti klasifikuojamas, kaip psichologinė žala vaiko gerovei, tėvams vykdant vaiko priežiūrą, Vokietijos Civilinio kodekso 166 straipsnio prasme (c.f. Kodjoe & Koeppel, 1999 a, taip pat OLG [Oberlandesgericht = Appellate Court] Frankfurt/M. 6WF168/00 2000 m. spalio 26 d., :FamRZ 48 (10) 2001, p. 638). Deja, šį faktą daugelis TAS koncepcijos kritikų dažnai sumenkina arba iš vis neigia (naujausi pavyzdžiai: Buch, C., 2001, 2002 ir kiti atnaujintoje „Zeitschrift für das gesamte Familienrecht“ [FamRZ]), tokiu būdu sumažindami tėvų konflikto problemą, susijusią su atsiskyrimu/skyrybomis (pavyzdžiui, Salzgeber ir Stadler, 1998, Salzgeber, Stadler, Schmidt ir Partale, 1999; Stadler ir Salzgeber, 1999; Lehmhuhl ir Lehmkuhl, 1999; Fegert, 2001; Dettemborn, 2001). Todėl būtina ryžtinga psichologinė ir teisinė intervencija dažnai būna nepaisoma arba vilkinama.
Sunkiais TAS atvejais dažnai atsiranda ilgalaikis ir dažnai pasitaikantis santykių ir ryšių nutraukimas tarp vaikų ir kažkada mylėtų tėvų, o kartais ir tarp brolių ir seserų. Retai būna tinkamai atsižvelgiama į paliktų tėvų ir kitų artimųjų (pvz. senelių) skausmingą patirtį, stebint TAS vaiko traumavimą (pvz. Kolk, van der, McFarlane ir Weisaeth (Red.) 1996, 2000; Kodjoe, 2000; Surenk, 2001). Tokie traumuoti žmonės gali vėliau atsidurti psichiatrinėse ar psichoterapinėse klinikose dėl didelių psichologinių, psichosomatinių ir psichiatrinių problemų (Napp-Peters, 1995; Franz, Lieberz, Schmitz ir Schepank, 1999; Franz, Häfner, Lieberz, Reister ir Tress 2000; Bron, Strack ir Rudolph. 1991; Paris, 2000; Kernberg, Dulz ir Sachsse, 2000).
TAS sukelia sisteminį vaikų supratimo ir savęs suvokimo sutrikimą ir giliai užslėptą savęs atstūmimą. TAS vaikai praranda gebėjimą pasitikėti savo jausmais ir žinojimu. Vaikai yra pilnai ir absoliučiai priklausomi nuo programuojančių tėvų, jie praranda realybės jausmą ir savęs pačių supratimą. Asmeninė tapatybė būna pažeista, pamažu gęsta ir sugniuždoma.
Pasekmės – neigiamas savęs vertinimas, pasitikėjimo savimi stoka ir giliai užslėptas nesaugumo jausmas (Finkelstein, 2003). Dėl didelio spaudimo prisitaikyti ir būti ištikimais atstumiantiems tėvams, vaikai išmoksta prisitaikyti prie kitų asmenų lūkesčių. Ryški individualybė ir autonomija negali vystytis tokiomis aplinkybėmis. Skaudu, tačiau dažnai gali vystytis sunkiai pagydomi asmenybės sutrikimai – „netikros asmenybės“ fenomenas (Winnicott, D. W., 1990). Su šiuo fenomenu susiduriame, pavyzdžiui, valgymo sutrikimų, priklausomybių ir kitų psichosomatinių sutrikimų atvejais. „Kas aš esu?“, „Ką aš galvoju?“, „Ką aš iš tiesų jaučiu?“ – pažeistuosius dažnai kankinantys visą gyvenimą klausimai ir abejonių šaltiniai.
Paveiktą vaiko asmenybę ir esmę dar labiau pažeidžia heteronominis aktyvus atstūmimas, atmetimas, neigiamas vaizdavimas anksčiau mylėtų tėvų. Tai traumatizuoja labiau, negu jeigu jie juos būtų iš tiesų praradę (pavyzdžiui, jiems mirus). Tiek didelis kaltės jausmas, tiek ir tėvų indėlis pačios asmenybės bruožams – turi būti smarkiai užgniaužiami arba atskirti, t.y. „amputuoti“, kalbant metaforiškai. Tai trukdo ir net užkerta kelią lytiškai bręstančiam vaikui atsiskirti nuo idealizuojamo prižiūrinčio tėvo bei nuo juodinamo antrojo iš tėvų. Pasekmėje gali atsirasti ilgalaikės vystymosi problemos.
Neišspręsti patologiniai simbiozės kompleksai, esantys TAS atveju, yra vadinamų „asmenybės ligų“ esmė, kurie svyruoja nuo psichinių ligų iki abejojimo sindromo, depresijos, nerimo sutrikimų, seksualinių sutrikimų ir nukrypimų iki pat priklausomybių ar psichosomatinių ligų. Lengvesni atvejai gali būti be akivaizdžių patologinių rodiklių, vis dėlto jie pablogina paveikto asmens gyvenimo kokybę (Uexküll, v., 1996; Mentzos, 1998; Dulz ir Schneider, 1999; Kernberg, Dulz ir Sachsse, 2000; Bäuerle ir Moll-Strobel, 2001; von Boch-Galhau, Kodjoe, Andritzky ir Koeppel (Ed.) 2003.
TAS vaikai išmoksta kraštutinumų modelį – pajungimo ir pilnos kontrolės santykiuose (tarp vadovų ir pavaldinių). Kadangi, vadovaujantis jų patirtimi, meilė ir prisirišimas gali būti išnaudojami kitiems kontroliuoti ir jais manipuliuoti, vėliau intymumas ir meilės jausmai būna sunkiai priimami daugelyje atvejų, dėl atsinaujinančios asmenybę žlugdančio manipuliavimo baimės. Žmonėms su TAS dažnai yra sunku kurti artimus santykius su kitais žmonėmis arba išlaikyti tinkamą atstumą su jais.
Psichologinį/emocinį arba Narcizo piktnaudžiavimą dažnai būna sunku identifikuoti, nes dažnai tai daroma ne dėl noro pakenkti, bet tai pasireiškia po apgaulinga meilės išore. Vis dėlto, atsižvelgiant į jo pražūtingą ir ilgalaikį psichopatologinį poveikį, jis nebeturėtų būti toleruojamas, kaip ir kitos piktnaudžiavimo formos. Vaikai turi būti nuo to apsaugoti (Gardner, 1998, 2001 a ir b, 2002, 2003; Clawar ir Rivlin, 1991; FIscher ir Riedesser, 1998; Andritzky, 2002).
Vertinant galimus vaikų norus, reikia atidžiai stebėti ar tai, kas sakoma, yra susiję su tikruoju vaiko noru, ar tai atsiranda dėl manipuliavimo, ir taip pat ar tam tikros priemonės, pavyzdžiui, santykių nutraukimas, yra iš tikrųjų būtinas ir naudingas vaikams, o gal jie yra visiškai žalingi. Apskritai, vaiko sukurto prisirišimo prie jo mamos ir tėvo puoselėjimas arba atkūrimas yra pagrindinis vaiko gerovės aspektas, ir šių ryšių toleravimas turi būti pagrindiniu kriterijumi skiriant globą.

Ursula Kodjoe
Psichologė M.A., Šeimos terapeutė, Mediatorė
Telefonas: 0049-7641-954577
ukodjoe@gmx.de