Kiek gražiausių žodžių pasakyta apie motinas. Joms skiriamos eilės, dainos, gėlės, dėmesys ir pagarba. Bet ar visados iš tiesų jos mylimos? Ar visos jos nusipelno tokio išskirtinumo? Būkime atviri: nemažos dalies žmonių santykiai su motinomis ne patys geriausi, o kai kurių – netgi labai komplikuoti.
Austrų psichologas Luisas Schutzenhoveris (Louis Schützenhöfer) apibendrinęs savo darbo patirtį su pacientais, kurie kamuojami įvairių psichologinių negandų ir kurių santykiai su mamomis buvo mažiau ar labiau problematiški, nustatė keturis motinų tipus. Motinų, kurios ypač linkusios komplikuoti santykius su vaikais, psichologiškai traumuoti ar net žaloti, ir taip sukelti jiems įvairiausių kompleksų ir kitokių psichologinių negandų.
Valdžios trokštanti motina
Šio tipo motinos visokiais būdais siekia valdžios, naudoja įvairiausias priemones valdžiai pasiekti ir išlaikyti. Jos mėgaujasi, galėdamos savo valdžią vaikams pademonstruoti. Turėti valdžią ir ją demonstruoti – labai skirtingi dalykai. Momentas, kai motinos valdžia tampa žalinga, yra jos atsakomybės, sąžinės bei supratimo, ir, svarbiausia, – meilės savo vaikui stoka. Dėl to jos nepajėgios išlaikyti sveiką pusiausvyrą tarp valdžios turėjimo ir norėjimo ja mėgautis, netgi tuo piktnaudžiaudamos. Tokios motinos vaikas neturi jokio išsigelbėjimo, nes jis yra visokeriopai nuo jos priklausomas. Beje, tokį savo elgesį motinos dangsto, manipuliuodamos sąvokomis kaip motinos meilė bei rūpinimasis vaiko gerove.
Tokių motinų užauginti vaikai netenka asmeniškumo ir individualybės. Jie patiria ne tik psichologinę prievartą, bet dažnai būna motinų kumščiuojami ir net mušami. Jie neišsiugdo savigarbos ir pasitikėjimo savimi. Be to – jie labai abejoja kitų žmonių nuoširdumu, yra įtarūs, nėra išmokę siekti tikslo, nesugeba pakovoti dėl to, ko patys nori, kas jiems brangu. Vaikai užauga neišrankūs, nes nėra išmokę pasakyti „ne”. Bijodami konfliktuoti su motina, bet, norėdami ką nors padaryti pagal savo norą, vaikai ima meluoti ir gana dažnai tampa puikiausias melagiais. Skaudžiausia, kad jie neišmoksta socialinio bendravimo pagrindų. Todėl turi mažai draugų ir dažnai juos keičia, o jų santykiai paviršutiniški. Suaugę jie nesugeba sukurti normalių santykių su partneriu. Jie gali dar bandyti mokytis socialinių bendravimo normų, bet dažniausiai tai niekados nebepavyksta.
Išsivaduoti iš valdžios trokštančios motinos itin sudėtinga. Psichologai apie tai sako: keliai išsiskyrė, problema liko. Šie santykiai be didesnių sukrėtimų gali būti išspręsti tik tuomet, kai motina nustos manipuliuoti vaiku, siekdama mėgautis valdžia ir kai vaikas suvoks, kad jis, ypač suaugęs, turi teisę ir net privalo pats priimti sprendimus ir elgtis pagal savo supratimą ir norus. Toks supratimas yra grėsmingas abiems pusėms, nes abi jos daug praranda: motina – galimybę mėgautis valdžia, vaikas – savotišką saugumą, nes dėl motinos vadovavimo jis nesijautė už nieką atsakingas.
Pasyviai agresyvi motina
Ji taip pat siekia valdžios ir vadovavimo, tačiau tai daro ne kaip stiprios asmenybės, bet priešingai, kaip silpna, gailesčio ir užuojautos reikalaujanti moteris. Ji sudaro įspūdį, kad nieko iš vaikų ar artimųjų nereikalauja, tačiau manipuliuodama pasiekia visko, ko nori. Pasyviai agresyvi motina turi susikūrusi visą savo veiklos „repertuarą”. Dažniausiai yra naudojamasi liga ar kokias kitais negalavimais. Ypač paranku, jei ji turi chronišką ligą. Reikalui esant, simuliuojamas ligos paūmėjimas, priepuolis ir pan. Tada vaikai, ir ne tik, be jokių išlygų vykdo visus nurodymus ar reikalavimus, kad tik „sunkiai sergančiai” mamai nebūtų dar blogiau. Kitas instrumentas valdžiai pasiekti – gąsdinimas išeiti ar net numirti. Tokia motina nesibaimina mesti vaikui frazę: „jei tu nedarai, kaip aš noriu, vadinasi, manęs nemyli. O jei manęs nemyli, tai aš čia niekam nereikalinga”. Taip ji pasėja nesibaigiančią baimę, kad viską reikia kuo greičiau vykdyti, nesvarstant, gerai tai ar blogai. Vaikui yra pabrėžiama, kad ji tik dėl jo gyvena, dėl jo aukojasi. Tai skamba kaip kaltinimas ir verčia vaiką jaustis nepatogiai, išgyventi nuolatinį kaltės jausmą ir atsakomybę už motinos gyvenimo kokybę ir laimę.Jei motina negauna dėmesio ir meilės iš savo vyro, ji kompensuoja tai reikalaudama iš vaiko. Jam tenka nepakeliama užduotis: stengtis, kad motina būtų laiminga, kad ji gerai jaustųsi, neišeitų ar nenumirtų. Tik daug vėliau, jau suaugę, vaikai suvokia tokios motinos elgesį ir apibūdina savo motinas kaip isteriškas, egocentriškas bei bejėges asmenybes. Ypač santykiai pablogėja, jei suaugęs vaikas susiranda partnerį ar sukuria šeimą. Pasyviai agresyvi motina nė už ką nesutinka užleisti savo pozicijų ir įtakos vaikui, ji stengiasi susikurti savo gyvenimą šalia ar net vaiko šeimoje. Nesibaigiantis kišimasis į jaunos šeimos reikalus, pradedant rimtais dalykais, baigiant kasdieninėmis smulkmenomis, pasidaro nepakenčiamas. Vaikui lieka vienintelė išeitis: arba susipykti su tokia motina jos nebeklausant, arba išsiskirti su partneriu ir likti motinos įrankiu jos egoizmui tenkinti. Deja, antrasis atvejis gana dažnai pasitaiko, nes išugdytas kaltės jausmas yra tiek stiprus, kad vaikas, net suaugęs, nesijaučia morališkai stiprus tai iškęsti. Daugelis iš jų iki pat motinų mirties yra kankinami pykčio joms ir kartu kaltės jausmo dėl to.Tokių vaikų asmeniniai santykiai su partneriu klostosi ypač sunkiai. Baimės jausmas būti paliktam neleidžia džiaugtis gyvenimu, verčia nuolat gyventi su baime ir įtarinėjimais. Be to, pasąmonėje susiformuoja nuostata, kad meilės ir dėmesio nusipelno tas, kas yra silpnas, nuolat reikalingas užuojautos ir paramos.
Pasyvios-agresyvios motinos įtaką vaikui galima nutraukti tik tuomet, kai vaikas sugeba nutraukti ryšį tarp jį kamuojančio kaltės jausmo ir savo elgesio. Motinos ir vaiko santykiai rutuliojasi pagal schemą: motina užima aukos vaidmenį, vaikas pajunta kaltės jausmą, tai užtikrina vaiko elgesį pagal motinos norą, vaiko kaltės jausmas laikinai sumažėja. Gana sėkmingai išsivadavimo procesas vyksta, kai aiškiai nustatomos vaiko ir motinos bendravimo dienos, pvz.: kas 3 dienas susiskambinti, kas 2 savaites pasimatyti. Tuomet vaiko elgesys yra priklausomas nuo kalendoriaus, bet ne nuo kaltės jausmo. Svarbu nepasiduoti motinos bandymams manipuliacijų keliu vis dėlto pasiekti savo. Kai atsiranda kaltės jausmas, siųskite pas motiną savo draugą, apylinkės med. seserį ir pan. Motina žinos, kad ja rūpinamasi ir suvoks, kad nesileidžiate manipuliuojamas.
Narcistiška motina
Ji nepripažįsta ir nemyli vaiko tokio, koks jis yra. Vaikas turi atitikti mamos susidarytą įvaizdį ir padėti jai siekti jos narcistinių tikslų. Pasinaudodama vaiku ji susilaukia įvertinimo. Narcistiška motina tarsi susidvejina su savo vaiku ta prasme, kad jam nėra palikta jokios galimybės rinktis, ir jis tiesiog turi vykdyti motinos sumanytą planą, ir kuo geriau. Tokioms motinos nerūpi, ko vaikai nori, kaip jie jaučiasi. Joms už viską svarbiau išorinis spindesys. Jų vaikai būna aprengti gerais ir brangiais rūbais, kurių modelius ir spalvas išrenka motina. Vaikų šukuosenos privalo būti irgi pagal motinos skonį. Kalbama ne vien apie darželinukus, bet ir apie suaugusius vaikus. Dar geriau, jei vaikai taptų žinomais sportininkais, muzikantais, gautų geriausius pažymius, lankytų prestižinius būrelius ir.t.t. Jos padarys viską, kad tikslas būtų pasiektas. Gerai, jei jos ir vaiko norai sutampa. Bet pabandykite įsivaizduoti vaiko kančias, jei motinos užsibrėžto tikslo jis privalo siekti per prievartą.
Narcistiškos motinos elgesio modelis bei priemonės atitinka valdžios siekiančios motinos elgesį, tačiau motyvas yra kitas: jei valdžios siekiančios motinos tikslas yra demonstruoti valdžią ir ja mėgautis, tai narcistiškai motinai svarbu, kad vaikas visiškai atitiktų jos idėjas ir siektų jai svarbių tikslų. Skaudžiausia, kad tokioms motinoms vaiko jausmai, jo poreikiai nėra svarbūs. Svarbu ne vaikai, o jų pasiektas rezultatas. Narcistiška motina įsitikinus, kad ji ir jos vaikai – geriausi iš visų, todėl nusipelno išskirtinio dėmesio ir atlygio. Deja, tikrovėje dažnai tai būna savęs pervertinimas.
Pasekmės vaikams: nematydami galimybės išsigelbėti nuo motinos keliamų tikslų ir reikalavimų, vaikai užsidaro savyje, tampa intravertais, jie neturi jokių galimybių ugdyti asmenybę. Sužalojama jų savimonė, vaikai pervertina save, ima niekinti kitus, tampa pasipūtę, arogantiški. Ypač sunkiai sekasi bendrauti su gyvenimo partneriu. Norėdami ištrūkti į laisvę, tokių motinų vaikai skubiai ir anksti sukuria santuokas. Deja, jų partneriai labai panašūs į jų motinas: egocentriški, dominuojantys, stipriai ribojantys individualybę. Beje, egocentriškų motinų vaikai nesugeba atskleisti savo norų ir siekių, tuo labiau, už juos pakovoti. Jie neišmoksta nesavanaudiškai mylėti, nes jie buvo mylimi ir vertinamai tik už pasiektą rezultatą.
Nutraukti narcistiškos motinos įtaką pasiseks, jei vaikas leis „numirti” motinai savo mintyse. Tai nėra kas nors baisaus ir nereiškia biologinės mirties troškimo, tai tiesiog išsireiškimas, parodantis, kad motinos idėjos ir jos vizija apie tai, koks vaikas turi būti, užgožia paties vaiko individualybę, neleidžia jam atsiskleisti. Todėl jis turi dvasiškai išsivaduoti nuo motinos. Narcistiška motina skatina vaiką ko tai siekti, kuo tai būti. Tačiau tai nėra tikrieji vaiko norai. Vaikas tampa pats sau svetimas. Jis turi išspręsti dilemą: atsisveikinti su motina savo mintyse, arba atsisveikinti su savuoju „aš” ir likti motinos marionete. Jei vaikas pasirenka save, turi pasiruošti galimiems sunkumams. Už jo pastangas siekiant to, ko jis pats nori, bet ne jo motina, jis negaus pagyrimų ir įvertinimo, greičiau atsivers emocinis „vakuumas”. Patartina turėti draugų bendraminčių, kurie paremtų, paskatintų, įvertintų. Beje, toks vaikas turėtų nepamiršti ir pats save palepinti: už pasiekimus nusipirkti sau dovanėlę, paatostogauti.
Nemylinti motina
Šalta, bejausmė, be meilės, neigiama, destruktyvi, beširdė, užgauli, nežmoniška – taip apibūdino savo motinas jau suaugę jų vaikai. Sunku net įsivaizduoti, ką turi patirti ir išgyventi vaikas, kuris nejaučia motinos meilės, kuris negirdi meilės intonacijų jos balse, neįžiūri meilės kibirkščių jos akyse. Tokios motinos funkcionuoja nepriekaištingai: vaikai pamaitinti, nuprausti. Ligos atveju tinkamai jais pasirūpinama. Net rūbeliai vaikų būna gražūs, skoningi, o ir mokykla dažnai parenkama iš prestižinių. Tokio tipo motinos net yra laikomos pavyzdžiu kitoms. Tačiau niekas net neįtaria, kokios jos iš tikrųjų yra.
Kai vaikas nusikalsta ar ką netinkamo padaro, žinoma, tuo momentu jis susilaukia daugiau pylos, nei meiles. Ir tai yra suprantama. Bet nemylinti motina tokia yra visados. Jos vaikui nebūtina nusikalsti, priešingai, net kai jis viską daro gerai ir be galo stengiasi, jis vis tiek negauna nei kruopelytės meilės ar švelnumo. Nemylinti motina nesugeba atskleisti savo jausmų. Ji taip pat nenori, kad ir vaikas tai darytų. Ji niekada nepaguodžia vaiko, nesidomi jo skausmu ar nusivylimu. Tai jai visiškai nesvarbu. Vaikas taip pat nesulaukia jokio pagyrimo ar paskatinimo. Motina nesidomi vaiko gyvenimu, pasiekimais ar nesėkmėmis. Trijų pirmųjų tipų motinos domisi vaiko reikalais, bent jau tiek, kiek tai reikalinga jų užmačioms ir misijoms įvykdyti, nemylinčiai motinai jos vaikas visiškai neįdomus.
Užaugę vaikai būna tokie pat šalti ir atšiaurūs savo atžaloms, kai kurie net nedrįsta turėti vaikų iš baimės, kad jie bus tokie pat, kaip jų motinos. Jie nesugeba atskleisti savo jausmų, nepasitiki jausmais – nei savo, nei kitų. Laimę tokie asmenys pasiekia labai intensyviai dirbdami, keldami sau vis aukštesnius ir aukštesnius reikalavimus, stengdamiesi pripažinimo ir įvertinimo jausmą, kurio nesulaukė iš motinos, patirti darbe. Tačiau už tai jie brangiai sumoka: širdies problemos, stresas, fizinis ir emocinis išsekimas parodo, jog jie nebuvo mylimi ir neišmoko mylėti savęs.
Nemylinčios motinos vaikai dažnai visą gyvenimą klaidingai tikisi kada nors susilaukti savo motinos meilės. Nors jie susitaiko su nemylinčios motinos elgesiu, tačiau širdyje vilties, kad ji staiga pasikeis, nepraranda, todėl ir toliau stengiasi pelnyti jos meilę. JAV psichoterapeutas Howard Halpern tokią viltį apibūdino bandymu iš statulos išmelžti pieno. Vaikas turi suvokti, be pykčio, be kaltės jausmo ir be vilties, kad kitaip nebus. Tokiam vaikui belieka susitaikyti ir nors už tai būti dėkingam motinai, kad ji jam dovanojo gyvybę bei dėl jo stengėsi. Kitas žingsnis – suvokti, kad jis yra vertas būti mylimu, tačiau jo motina to nesugebėjo jam duoti. Ir tai nėra vaiko kaltė. Suprasti, kad meilė, susižavėjimas ar simpatija – tai pagaliau likimo dovana mums.
Klaidas atkartoja patys vaikai
Esant komplikuotiems vaikų – motinų santykiams dažnai galima sutikti motinų, kurios priklauso ne vienam kuriam tipui, bet turi kelių jų požymių. Pasak L. Schutzenhoferio, nuo 30 iki 60 proc. vaikų santykiai su motinomis yra problematiški. Tokiose šeimose augdami vaikai dažnai net nežino, kad gali būti ir kitokių – geresnių santykių su artimaisiais. Jiems sunku rasti asmenų, kuriems galėtų atverti širdį, nes puikiai sutariantys su savo motinomis vaikai būtų nepajėgūs jų suprasti. Tiesos suvokimas ir palyginimai užtrunka gana ilgai. Kai kurie ydingą motinų elgesį pastebi paauglystėje, tačiau dauguma išdrįsta apie tai prabilti tik sulaukę brandos ar net pensijinio amžiaus. Liūdniausia, kad vaikai yra linkę kartoti motinų elgesį ir savo sukurtoje šeimoje. Jų socialinis gyvenimas ir santykiai su partneriu taip pat būna labai įtempti, nepastovūs ir komplikuoti. Taigi, šių keturių tipų motinos ne tik atima iš vaikų jų vaikystę, bet ir padeda pagrindus jų nelaimingam ir nesėkmingam emociniam ir socialiniam gyvenimui ateityje.
Išsigelbėti sunku, bet įmanoma
Ar yra kokia išeitis ar sprendimas, kuris padėtų nutraukti motinos – vaiko problematiškų santykių užburtą ratą? Atsakyti nėra lengva, nes tai – labai sunkiai įveikiamas reiškinys. Tiek vaikui, tiek motinai. Vieno absoliutaus sprendimo nėra, nes vaiko ir motinos santykiai yra labai individualūs. Kai kuriems užtenka paprastų patarimų, kitiems reikalinga kvalifikuota psichologų parama. Svarbu atminti, kad vaikai šį užburtą ratą gali nutraukti sėkmingiau nei jų motinos. Jos per ilgai ir per intensyviai naudojo veiksmų ir elgesio modelį savo egoistiniams tikslams patenkinti, kad jį lengvai galėtų pakeisti. Be to, šį elgesio modelį jos dažniausiai atsineša iš savos vaikystės. Vaikai turi ryžtis keisti elgesio modelį su savo motina ir tuo labiau, su savo vaikais jų ateities labui. Visiems vaikams, kurie nori išeiti iš komplikuotų santykių su savo motinomis „užburto rato”, rekomenduojama susigrąžinti pasitikėjimą savimi, atsakomybę už save ir savo veiksmus. Tuomet ir tolesni žingsniai ta kryptimi bus lengvesni.
Galite suabejoti, ar tai iš vis įmanoma, nes vaikai pirmąsias motinos elgesio klaidas pastebi tik paauglystėje ar vyresniame amžiuje. Paauglystėje sunku įsivaizduoti, kad vaikas išdrįs pabandyti sugriauti nusistovėjusius santykius su motina, nes jis vis dar nuo jos priklausomas. O ir kaip asmenybė jis dar vystosi. Jei sūnus ar dukra suaugę suvokia, kad jų santykiai su motina sunkūs, slegiantys ir nori padėti tašką šiai situacijai, jie dažnai patys būna gerokai įžengę į brandos amžių, jau paauginę savo vaikus, gal būt jau pakartoję savo motinų klaidas su savo vaikais.Vis dėlto išeitis yra. G. Roth. nurodo, jog 40-50 proc. žmogaus asmenybės savybės yra genetiškai paveldimos, 30-40 proc. – nuo gimimo iki pirmųjų gyvenimo metų įgytos ir perimtos iš supančios aplinkos, tame tarpe ir iš motinos, ir apie 20 proc. žmogaus išmokta ir įgyta gyvenimo eigoje. Psichologai ypatingai pabrėžia šių 20 proc. svarbą ir atkreipia dėmesį, kad jie gali stipriai pakeisti vaiko, kad ir suaugusio, gyvenimą.
Pagal Louis Schützenhöfer „In aller Liebe. Wie Mütter ihre Kinder unglücklich machen”
Parengė Birutė van der Weg
Straipsnis išspausdintas žurnalo „Psichologija tau” 2009 m. liepos/rugpjūčio mėn. numeryje.