ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 3
SUBJEKTYVUS TĖVŲ ATSTŪMIMO IŠGYVENIMAS (TĖVŲ PERSPEKTYVA): KOKYBINĖ ANALIZĖ
Valija Šap, Jolanta Sondaitė Mykolo Romerio universitetas
Anotacija Tėvų atstūmimo problema plačiai tyrinėjama JAV, Kanadoje ir daugelyje Europos šalių. Lietuvoje apie šią problemą dar tik pradedama kalbėti, tyrimai šioje srityje taip pat tik pradedami. Šiame straipsnyje analizuojama, kaip tėvų atstūmimo reiškinį išgyvena tėvai, netekę galimybės bendrauti su savo vaikais arba jei tokia galimybė yra labai ribota. Tyrime dalyvavo du tėčiai ir viena mama. Apklausa vykdyta taikant naratyvinio interviu metodą. Duomenys analizuoti taikant kokybinę duomenų analizę (kontentanalizę). PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: tėvų atstūmimas, naratyvinis interviu, kokybinė analizė.
Abstract Parental Alienation is widely discussed and researched topic in USA, Canada and many European countries. However this topic is just starting to be discussed and researched in Lithuania. In this article we made an attempt to analyse subjective experiences of Parental Alienation among alienated parents. Two fathers and one mother participated in the research. The narrative interview was used to collect the data. The qualitative analysis procedures (content analysis) were employed in order to analyse the data. KEY WORDS: Parental Alienation, narrative interview, qualitative analysis.
Įvadas. Skyrybos Lietuvoje yra dažnas reiškinys. Remiantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis (2012), 2010 metais 1000-iui gyventojų teko 5,7 santuokos ir 3,2 ištuokų. Vienas galimų skyryb proceso padarinių, remiantis vaikų psichiatrijos profesoriaus R. A. Gardnerio (1985) teorija, yra tėvų atstūmimas. Tėvų atstūmimas (angl. Parental Alienation) – tai kišimasis į vaiko ar paauglio psichologinį vystymąsi, inicijuotas vieno iš tėvų, senelių, globėjų, prižiūrėtojų ar specialius įgaliojimus turinčių specialistų, kuris trukdo vaikui užmegzti ar išlaikyti ryšius su vienu iš tėvų, taip norint atskirti jį nuo tėvo / mamos. Tėvų atstūmimo procesas apima vaiko programavimą nekęsti atskirai gyvenančio tėvo / motinos, jis gali tęstis ne vienerius metus (Gardner, 1985; 1991). Tėvų atstūmimo sindromas (angl. Parental Alienation Syndrome – PAS) – tai psichologinis sutrikimas, kurį tėvų atstūmimo programavimo procese įgyja vaikai. Apie tėvų atstūmimą kalbama tada, kai atstumiamasis yra normalus ir mylintis vaiką tėvas / motina. R. A. Gardner (2001a) pabrėžia, kad tai nieko bendro neturi su reiškiniu, kai vienas iš tėvų atskiriamas dėl svarbių ir faktais įrodomų aplinkybių (vaiko žalojimo, apleidimo ir nesirūpinimo, alkoholio ar narkotikų priklausomybės ir kt.). Pagrindiniai vaiko elgesio požymiai, pasak R. A. Gardnerio (2001b), būdingi tėvų atstūmimo sindromui: a) neapykantos ir pagiežos demonstravimas atstumiamam tėvui / motinai; b) nerimti, silpni, net absurdiški argumentai neapykantai pateisinti; c) kardinaliai priešingų emocijų vyravimas (vienas iš tėvų – absoliučiai geras, kitas – absoliučiai blogas); d) įteigta ir „ištreniruota“ paties vaiko nuomonė; e) besąlygiškas programuotojo (pas kurį gyvena vaikas) gynimas ir palaikymas; f) kaltės jausmo nebuvimas; (173 psl.)
g) nesuprantamų sąvokų / žodžių tikslus citavimas; h) priešiškumo demonstravimas visai atstumiamojo šeimai, giminei ir draugams. Vaiko elgesyje šie požymiai gali varijuoti nuo kelių iki visų aštuonių. R. A. Gardner (1991; 2001c) skyrė tris tėvų atstūmimo sindromo sunkumo laipsnius: 1) lengvo laipsnio atstūmimas (yra kai kurių trukdymų bendrauti, tačiau atskirai gyvenančio tėvo / motinos ir vaiko bendravimo sąlygos sureguliuojamos, jų ryšiui vėliau pastebimai netrukdoma); 2) vidutinio laipsnio atstūmimas (kai atskirai gyvenančio tėvo / motinos ryšiui reguliariai ir piktybiškai trukdoma); 3) sunkaus laipsnio atstūmimas (programuotojas neapsiriboja vien vaiko ir vieno iš atskirai gyvenančių tėvų santykių trukdymu, programuotojas pradeda šmeižto, melo ir manipuliacijų kampaniją ne tik prieš atskirai gyvenantį vieną iš tėvų, bet ir prieš jo giminę bei draugus). J. B. Kelly ir J. R. Johnson (2001) perkūrė tėvų atstūmimo sindromo teoriją, atsisakę sindromo sąvokos ir pasirinkę atitolusio vaiko sąvoką (angl. alienated child). Šie autoriai pabrėžė, kad po skyrybų vaiko santykiai su kiekvienu iš tėvų varijuoja nuo teigiamų iki neigiamų, neigiami santykiai tarp vaiko ir vieno iš tėvų apibūdinami kaip vaiko atitolimas. R. A. Warshak (2006) vartoja terminą patologinis atstūmimas (angl. pathological alienation), šį reiškinį jis apibrėžia kaip sutrikimą, kai vaikai, prisiimdami vieno iš tėvų neigiamą požiūrį, išgyvena antipatiją asmeniui arba asmenims, su kuriais jie anksčiau patyrė normalius prieraišumo santykius. Tyrimai rodo, kad tėvų atstūmimą inicijavę tėvai (motinos) su vaikais sudaro patologinę koaliciją, siekdami patenkinti savo emocinius poreikius ir atkeršyti kitam tėvui (motinai) (Lowestein, 2010). Atstūmimą išgyvenantys tėvai dažnai reaguoja mažai suvokdami, kad jų pačių elgesys nesprendžia problemos. Jiems dažnai sunku atskirti savo vaikų jausmus nuo atstūmimą sukeliančio tėvo (motinos) elgesio (Fidler, Bala, 2010). Tyrimų duomenimis, tiek tėvų atstūmimą sukeliančios, tiek jį patiriančios motinos pasižymi didesniu nesaugumu, lyginant su kontrolinės grupės motinomis. Tuo tarpu tiek tėvų atstūmimą sukeliantys, tiek jį patiriantys tėčiai pasižymi didesniu rigidiškumu, įtampa ir sunkumais reiškiant emocijas, palyginus su kontrolinės grupės tėvais (Lavadera et al., 2012). Lietuvoje apie tėvų atstūmimą dar tik pradedama kalbėti, tik pradedami ir šios srities tyrimai. Tyrimo tikslas – išanalizuoti, kaip tėvų atstūmimą išgyvena tėvai, netekę galimybės bendrauti su vaikais arba jei tokia galimybė labai ribota.
1. Metodika Dalyviai. Tyrime dalyvavo 3 tėvai (1 mama ir 2 tėčiai); imtis tikslinė. Visi tyrimo dalyviai vaikų susilaukė santuokoje, neturėjo jokių problemų dėl alkoholio vartojimo ar fizinio smurto šeimoje, visi rūpinosi vaikais ir palaikė artimus santykius. Visi tyrimo dalyviai yra „Asociacijos prieš tėvų atstūmimą“ nariai. Tyrimo metu nė vienas nebegalėjo palaikyti emociškai artimų santykių su vaikais: Tiriamojo A1 buvusi žmona dukras neteisėtai, jam nežinant, išsivežė į užsienį, jis nežino jų gyvenamosios vietos, kreipėsi į visas įmanomas institucijas Lietuvoje ir Anglijoje, bet pagalbos nesulaukė; bendravimas formalus, labai retas telefonu ir per programą Skype. Tiriamoji B2 lanko vaikus, tačiau neretai net neįleidžiama į namus, dėl vyro grasinimų bando ieškoti tik taikių sprendimo būdų, tačiau nepavyksta, bendravimas su vaikais šaltas, jie nerodo iniciatyvos. Tiriamsis C3 dėl teismo kardomosios priemonės negali artintis prie dukrų, negali joms skambinti, nes žmona parašė pareiškimą policijai, esą jis grasino jai ir dukroms, vyksta teismai. Visų tiriamųjų vaikai atitolinti ne tik nuo jų, bet ir nuo kitų giminaičių: senelių, tetų, pusseserių.
1 lentelė / Table 1 Duomenys apie tiriamuosius / Participants’ data
Eil. Nr., tiriamojo kodas Lytis Amžius Išsilavinimas Vaikai (skaičius, amžius, lytis)
1. (A1) Vyr. 46 aukštasis 2 merg. – 19m. ir 15 m.
2. (B2) Mot. 45 aukštasis 2 bern. – 14 m. ir 16 m.
3. (C3) Vyr. 39 spec. vidurinis 2 merg. – 12 m. ir 13 m.
Tyrimo metodas Tyrime taikytas naratyvinis interviu pateikiant pagrindinį temos klausimą (remiantis Rosenthal, 2001). Tiriamiesiems užduotas klausimas: „Papasakokite apie tai, kaip jūs išgyvenate tėvų atstūmimą?“ Visi tyrimo dalyviai žinojo, kas yra tėvų atstūmimas.
Tyrimo eiga Su kiekvienu tiriamuoju susitikta atskirai. Interviu vyko psichologo kabinete. Vieno interviu trukmė – 1,5–2 val. Visi tyrimo dalyviai prieš prasidedant tyrimui supažindinti su tyrimo tikslu, informuoti apie anonimiškumo ir konfidencialumo galimybes. Pasakojimai, gavus tiriamųjų sutikimus, įrašyti į garsajuostę.
Duomenų analizės metodai Imant interviu įrašyti pasakojimai toliau analizuoti remiantis kontent analizės technika (Mayring, 2000). Įrašas transkribuotas pažodžiui. Atliekant įrašo transkripciją siekta tiksliai išsaugoti interviu metu gautą informaciją ir ją pateikti pažodžiui taip, kaip ji užfiksuota pasisakymo metu. Autorius nurodo, kad pagrindinis kokybinio tyrimo metu gautos medžiagos apdorojimo tikslas – sutraukiant medžiagą išsaugoti nepakitusį turimos informacijos turinį. Remiantis P. Mayringo (2000) rekomendacijomis, respondentų sakiniai neskaidyti; atskirai neanalizuoti tie sakiniai, kurie nereiškė jokios išbaigtos minties konkrečiame tekste. Tie patys duomenys nenaudoti daugiau nei vienai kategorijai. Visi prasminiai vienetai (sakiniai) susieti su tyrimo problemos klausimu. Įrašius pasakojimus gauta informacijos, kuri su nagrinėjamu klausimu niekaip nesusijusi, ji neįtraukta į medžiagos analizę, o tiesiog palikta. Medžiaga apdorota tokiu nuoseklumu • remiantis tyrimo klausimu, nustatyti kategorijų sudarymo kriterijai ir indukcinių kategorijų abstrakcijos lygiai; • žingsnis po žingsnio iš medžiagos formuluotos indukcinės kategorijos, atsižvelgiant į kategorijos kriterijus ir abstrakcijos lygį; įtraukiamos senos kategorijos ir formuluojamos naujos; • patikrintas bendras patikimumas, abi šio straipsnio autorės savarankiškai išskyrė kategorijas ir subkategorijas, atlikta analizė atitiko tą pačią loginę struktūrą.
2. Tyrimo rezultatai Tyrimo metu gauta medžiaga suskirstyta į 4 kategorijas, kurios apima tam tikras subkategorijas (žr. 2 lentelę). „Kategorija – tai teiginys, apimantis grupę subkategorijų (trumpų teiginių), kurias sieja bendras turinys, teksto prasmė“ (K. Krippendorff, cit. remiantis: Bitinas ir kt., 2008, p. 83).
2 lentelė / Table 2 Kategorijos ir subkategorijos / Categories and subcategories
Kategorijos Nr. Kategorija Subkategorija
K1 ,,Laiminga šeima“ Fizinis ir emocinis bendravimas su vaikais,
santykiai su sutuoktiniu
K2 Pokyčiai Pakitę santykiai su sutuoktiniu; santykių su vaikais
pasikeitimas; vaikų elgesys; mintys dėl kylančių
problemų ir jų priežasčių; bandymai išsaugoti su
vaikais ryšį
K3 Jausmai Atstumtų tėvų patiriami jausmai ir išgyvenimai
K4 Vertinimas Situacijos analizė, interpretacija
1 kategorija: ,,Laiminga šeima“. • Bendravimas su vaikais (bendravimas intensyvus; retas, bet artimas; vyrauja emocinis artumas): Auginome mergaites, su kuriomis buvau ypatingai artimas. Nuolat kartu su jomis leisdavau laisvalaikį, savaitgaliais eidavome į kavinę pietauti (A1). Tuo laiku, kai žmona buvo užsienyje, su dukrytėmis dar labiau suartėjome. Aš, nors ir dirbau, stengiausi skirti joms kuo daugiau dėmesio. Įsivaizduokite, pats dariau viską: gaminau valgį, pyniau joms kasas, vežiau į mokyklą, suruošiau gimtadienio šventę. Man buvo nelengva, tačiau net nemaniau liepti žmonai grįžti, nes džiaugiausi dukromis ir buvimu su jomis (A1).
Su vaikais buvau labai artima, ypač su jaunesniuoju sūnumi. Vyras nuolat išvykdavo darbo reikalais, tad su vaikais praleisdavau daug laiko (B2). Grįždavau į Lietuvą 2 k/m po 2 savaites. Kai grįždavau, mergaitės labai džiaugdavosi, nuolat būdavo su manimi, važiuodavome prie jūros (C3). Man dukroms nebuvo nieko gaila, norėjau joms duoti, kas geriausia (C3).
• Santykiai su sutuoktiniu (puikūs; pagrįsti pagarba; keliantys nerimą; nesuprantami):
Su žmona visada sutarėme gerai. Aplinkiniai mūsų šeimą laikė tiesiog pavyzdine, aš taip pat galvojau (A1).
Pirmieji 10 santuokos metų buvo puikūs: finansiškai gyvenome gerai, vyras užėmė aukštas pareigas, abu puikiai sutarėme, mus laikė pavyzdine šeima. Vyras mane vertino ir gerbė (B2). Tik vienas dalykas mane neramino: kartais (panašiai 1 k/mėn.) vyrui būdavo tarsi depresijos priepuoliai, jis sakydavo, kad yra nieko vertas, blogas žmogus, kaltindavo save dėl įvairiausių dalykų. Vėliau šių epizodų metu ėmė kaltinti mane, kad esu bloga žmona, kad sugadinau jam gyvenimą, jo nemyliu ir pan. (B2).
Be to, žmona labai skaudžiai reaguodavo į kritiką, net į netiesioginę, labai susinervindavo, jei man kas pavykdavo, ko ji negalėdavo padaryti, mane žemindavo, stengdavosi iš manęs pasijuokti. Žinojau, kad jos giminėje yra sergančių psichikos ligomis, net pagalvodavau, ar jai su psichika viskas gerai (C3). Kai paimdavau dukras ant kelių, kalbėdavausi su jomis, žmona pamačius nuolat joms sakydavo: eikit tolyn nuo tėvo, ką čia kalbat, jam neįdomu. (…) ji stengdavosi, kad aš kuo mažiau su dukromis bendraučiau (C3).
2 kategorija: Pokyčiai. • Sutuoktinio elgesio pokyčiai (elgesys žeminantis; impulsyvus; nenuspėjamas; paremtas melu ir grasinimais): Viskas vyko žaibišku greičiu: žmona grįžo iš užsienio (aš to nežinojau), padavė mane skyryboms ir, man nežinant, išsivežė dukrytes į Angliją (A1).
Laikui einant vis dažniau vyras imdavo mane nepagrįstai kritikuoti, jau ir prie vaikų. (…) mane atvirai žemindavo vaikams sakydamas: ,,Matote, vaikai, mama durna, nieko nesupranta“ ir pan. Kur nors važiuodamas su vaikais manęs kartu neimdavo (B2).
Jau ir prieš tai su žmona konfliktuodavome (ji audringai reaguodavo net į nereikšmingus dalykus, imdavo klykti, mėtyti daiktus ir pan.), tačiau po mano pareikšto noro skirtis ji visai pašėlo. Pasakė, kad man niekada neatleis, jog aš noriu skirtis ir man už tai atkeršys (C3). Žmona, matydama, kad vis tiek nuolat palaikau kontaktą su dukromis, parašė policijai pranešimą, kad aš grasinau ją ir dukras išmesti pro langą iš šešto aukšto (C3).
Pakitęs vaikų elgesys (permainingas; nenuspėjamas; nemotyvuotas):
Su vaikais kalbėjau vis rečiau. Jie kalbėdavosi tik tada, kai tėvas jiems leisdavo atsiliepti telefonu. Prasidėjus konfliktams mačiau, kad jaunesnysis sūnus daug ko nesupranta, su manimi buvo ir toliau artimas, nors vyresniojo elgesys su manimi tapo šaltesnis, atžarus. Prieš 2 m. santykiai su vaikais visai pašlijo (B2). Mergaitės staiga nustojo su manimi kalbėtis. Man atėjus sėdėdavo ir tiesiog žiūrėdavo į vieną tašką. Kartą atvyko jų aplankyti mano sesė su savo dukromis. Pakvietė į svečius, sako, kodėl neateinate, juk taip draugaudavote. Mano dukra pasakė, kad mama pyksta, kad aš su jumis kalbuosi, o mes nenorime, kad ji pyktų (C3). Pasidarė vis sunkiau ir telefonu su dukromis kalbėtis. Skambinant neatsiliepia, vėliau visai išjungia telefoną, keičia numerius ir pan. Prisiskambinus taip pat nekalba (C3).
Po to, kai žmona dukras išvežė į užsienį, telefonu jos man ėmė nuolat kartoti, kad nenori su manimi bendrauti. Kai aš klausiu: ,,Dukrytės, ką aš jums blogo padariau?“, jos arba tyli, arba nutraukia pokalbį (A1). Ne kartą kalbant mergaitės apsiverkdavo (ypač jaunesnioji dukra), būdavo, kad man paskambina naktį ir nekalba. Arba vieną dieną parašo, kad aš daugiau jų netrukdyčiau, nerašyčiau ir neskambinčiau, o kitą dieną pačios parašo. Tačiau jų laiškuose ir pokalbiuose nuolatiniai priekaištai man, tačiau be jokių faktų (A1). Man sakant, kad jas myliu, dukros kartais apsiverkdavo, kartais tylėdavo ir nieko nesakydavo (A1). Dukros atėjo, nes norėjo, kad atiduočiau vaikystės nuotraukas, kurių turėjau nemažai. Supratau, kad jos atsimena vaikystę ir tuos laikus, kai šeima buvome kartu. Pasakiau, kad užeitų ir galės išsirinkti tas nuotraukas, kurias tik norės, kaip gi laiptinėje sklaidysime albumus? Tačiau vyresnioji dukra pasakė, kad, jei neduodu, tai ir nereikia, o mažoji apsiverkė ir jos išėjo (A1).
Sakau, vaikai, jums ką padariau, ar įžeidžiau, ar dar ką? Tuomet jie tyli. Bendraujant vis labiau pastebiu, kad jie kalba tėvo sakiniais, argumentų jokių (B2).
Į mano klausimus dukros atsako tik: ,,Taip, ne, nenoriu, nežinau.“ Sakau, dukros, gal norite savaitgalį su manimi ant ledo ar į baseiną? Sako: ,,Ne.“ Klausiu, kodėl? ,,Nežinau.“ Tai pasakykite, ko norėtumėte? ,,Nieko“ (C3).
3 kategorija: Jausmai ir veiksmai. • Tiriamųjų jausmai (nerimas; skausmas; neigiami išgyvenimai; viltis):
Žinote, tai, kad nematau, kaip jos auga, negaliu būti šalia jų, – man skaudu. Tačiau nepalyginamai skaudžiau yra mūsų santykiai su dukromis ir jų elgesys, kurį tik dabar galiu suprasti (A1). Darau viską, ką galiu. Tačiau mergaičių elgesys mane labai neramina, skaudina (A1).
Taip išvažiuoju iš vyro namų vaikų nepamačius. Būna labai skaudu (B2). Turiu išsilavinimą, darbą, visada rūpinausi vaikais, o šiandien išgyvenu tai, ko niekam nelinkiu (B2).
Man sunku, bet kai pagalvoju, ką dukros išgyvena, – dar sunkiau (C3).
Veiksmai, siekiant susigrąžinti ryšį su vaikais (aktyvumas):
Lietuvoje ir Anglijoje kreipiausi į visas įmanomas institucijas, siekdamas susigrąžinti dukras į Lietuvą, tačiau man nepavyko (A1). Su dukromis bandau palaikyti ryšį telefonu, pokalbiais skype, elektroniniais laiškais. Visada siunčiu dovanėles gimtadienio, Kalėdų progomis, kiekvieną mėnesį pervedu pinigus jų išlaikymui (A1).
Nežinau, kaip tai joms atsilieps ateityje, bet aš nenuleidžiu rankų, padarysiu viską, kad aš turėčiau dukras, o dukros turėtų tėvą (C3).
4 kategorija: Vertinimas. • Tiriamieji vertina esamą situaciją:
Pagal tuo metu galiojančius įstatymus šis išvežimas buvo neteisėtas. Fizinis kontaktas tapo neįmanomas, aš net nežinojau dukrų gyvenamosios vietos adreso (A1). Nuolat jaučiau, kad buvusi žmona yra apie mane mergaitėms prikalbėjusi nebūtų dalykų, nuteikusi mergaites prieš mane, bet nesuprantu, kodėl. Klausiau jos, bet ji tik pasakė, kad leidžia mergaitėms su manimi bendrauti, tik jos pačios nebenori (A1). Nežinau, kaip ateityje klostysis mano santykiai su dukromis, tačiau manau, kad jų mama padarė neatitaisomą žalą atskirdama mergaites nuo manęs. Niekada neturėjau problemų dėl alkoholio, apie smurtą net kalbėti nėra ko. Gal nebuvau idealus tėvas, tačiau norėjau savo dukroms viso ko geriausio, labai stengiausi, kad jos būtų laimingos, dabar manau, kad ne tik aš kenčiu, joms taip pat turėtų būti sunku (A1).
Aš jau praradau savo vaikus, tačiau pasakoju tai todėl, kad galbūt kitiems tai galės padėti. Lietuvoje apie tėvų atstūmimą, kurį aš tikrai patyriau, dar mažai kas kalba. Tai, kas vyksta, – baisu. Vaikai žalojami, programuotojai sugadina ne tik jų, bet ir buvusių sutuoktinių gyvenimą, jie nebaudžiami, nes niekas neįrodo jų daromo nusikaltimo, teismuose apie tai kalbėti taip pat beviltiška, nėra jokių psichologinių teismo ekspertizių tėvams, kurie įtariami vaikų žalojimu nuteikinėjant juos prieš kitą tėvą siekiant sau asmeninės naudos. Nesu asociali, girtaujanti ar smurtaujanti (B2).
Rezultatų aptarimas ir išvados. Mūsų tyrimas parodė, kad tiriamųjų santykiai su vaikais, buvę emociškai šilti ir artimi, pasikeičia dėl pakitusio vaikų elgesio tiriamųjų atžvilgiu. Tiriamieji nesupranta, kas tokį santykių pasikeitimą lėmė. Tai patvirtina užsienio šalių autorių (Major, 2006) pastebėjimus, kad asmenys, kurie tampa tėvų atstūmimo proceso taikiniais ir aukomis, paprastai negali suprasti, kas atsitiko. Jie niekada neketino įsivelti į tokį procesą, nesitikėjo, kad asmuo, su kuriuo susituokė ir susilaukė vaiko, taps toks priešiškas ir ims taip elgtis. Atliekant tyrimą išryškėjo, kad vaikai nutraukė ryšius ne tik su tiriamaisiais, bet ir su jų giminaičiais (tiriamųjų mamomis, seserimis ir pan.), nors iki tol šie ryšiai buvo abipusiai ir tvirti. Net ir palaikydami skurdžius kontaktus su vaikais tiriamieji pastebi pasireiškiančias jų prieštaringas ir neadekvačias emocijas tiriamojo atžvilgiu. Tai leidžia manyti, kad jie išgyvena tėvų atstūmimą. R. A. Warshak (2006), apibrėždamas patologinį atstūmimą ypač akcentuoja anksčiau buvusių emociškai šiltų ryšių pasikeitimą į antipatiją (iš vaikų pusės). Atstumtų tėvų elgesys nesuteikė vaikams jokio pagrindo nutraukti bendravimą. Šis vaikų elgesio pasikeitimas galimai susijęs su tiriamųjų santykių su sutuoktiniu pasikei timu. Užsienio autoriai (Kaplan, 2008) patvirtina, kad skyrybų atveju, esant konfrontacijai tarp vaiko tėvų, dažniausiai pasireiškia ir tėvų atstūmimas. Mūsų tyrime dalyvavo du tėčiai ir viena mama, išgyvenantys tėvų atstūmimą. Užsienio autorių tyrimai rodo, kad tėvų atstūmimą gali patirti tiek tėčiai, tiek mamos (Bala et al., 2010). Vaikai negali paaiškinti, kodėl atsisako bendrauti su tėvais, nepateikia jokių racionalių argumentų atsisakydami bendrauti su tiriamuoju; tiriamieji mano, kad tai lemia su vaikais gyvenančio tėvo (motinos) siekis atitolinti juos nuo atskirai gyvenančio tėvo (motinos). Specialistai (Major, 2006) nurodo, kad tėvų atstūmimą patiriantys vaikai niekada nepasako atstumiamam tėčiui / mamai, kaip jiems yra ar buvo sunku bendraujant su atstumti siekiančiu tėvu / mama. Šie rezultatai liudija apie galimą tėvų atstūmimo pasireiškimą ir tėvo programuotojo elgesį. Reikšminga tai, kad su tiriamųjų vaikais gyvenantys tėvai trukdo vaikams bendrauti su atskirai gyvenančiu tėvu (motina) ir jo giminėmis. Tai leidžia daryti prielaidą apie vidutinio ir sunkaus laipsnio tėvų atstūmimą (Gardner, 1991; 2001c). Išryškėjo ne tik tiriamųjų pasiryžimas susigrąžinti vaikus, bet ir beviltiškumas dėl užsitęsusios situacijos bei nerimas, kaip išgyvenimai paveiks vaikus. Remiantis užsienio autorių tyrimų duomenimis, tik nedaugelis atstumtų tėvų žino, kaip konstruktyviai reaguoti į prieštaringą savo vaiko elgesį (Fidler, Bala, 2010). Atliekant tyrimo rezultatų analizę išryškėjo tam tikra prieštaringai tiriamųjų pateikta informacija: nors jie teigia, kad iš pradžių jų santuoka buvo laiminga ar ideali, vėliau pasakoja apie keistą ir nesuprantamą pasikartojantį sutuoktinio elgesį, kuris lėmė konfliktus šeimoje ir nemalonius išgyvenimus. Tam tikruose pasakojimų aspektuose galima įžvelgti pasireiškiantį tėvų atstūmimą tiriamiesiems dar gyvenant santuokoje, tai patvirtina ir užsienio autoriai (Major, 2006). Jau santuokoje vienas iš tėvų gali pradėti vaiko atstūmimo nuo kito tėvo procesą. Tai daroma tada, kai vienas iš tėvų neigiamai kalba apie kitą tėvą vaikui girdint. Paprastai vaikai tokį reiškinį gali įveikti ir prisitaikyti, tačiau ypač greitai jis gali prasidėti tėvams išsiskyrus. Būtent tai ir pasakoja tiriamieji. Tiriamieji, dalydamiesi savo išgyvenimais, labai mažai kalba (arba visai nekalba) apie tai, kaip jie skyrybų metu ir po skyrybų bando spręsti problemas su sutuoktiniu. Tai atitinka B. J. Fidlerio ir N. Bala (2010) pateiktus duomenis, kad tėvų atstūmimą išgyvenantys tėvai dažnai reaguoja mažai suvokdami, kaip jų pačių elgesys palaiko problemą. Šis tyrimas yra pirmas bandymas empiriškai patyrinėti tėvų atstūmimo problemą Lietuvoje. Jo ribotumas pasireiškia tuo, kad buvo apklausti tik trys tėvų atstūmimą patiriantys tėvai. Siekiant didesnio objektyvumo, ateityje būtų prasminga apklausti didesnį tėvų atstūmimą patiriančių tėvų skaičių, įtraukiant į tyrimą ir tėvų atstūmimą sukeliančius tėvus. Prasminga būtų atlikti ne tik kokybinį, bet ir kiekybinį tyrimą, taikant užsienio šalyse šio pobūdžio tyrimuose taikomas metodikas. Taip pat svarbu būtų tirti, kaip tėvų atstūmimą išgyvena vaikai.
Gauta 2012 07 30 Pasirašyta spaudai 2012 08 22
file:///C:/Users/van%20der%20Weg/AppData/Local/Packages/Microsoft.MicrosoftEdge_8wekyb3d8bbwe/TempState/Downloads/423-2444-1-PB%20(1).pdf