Aš savo aplinkoje nepažinojau nė vienos išsiskyrusios šeimos, todėl, kol pats nepatekau į šitą psichoemocinę mėsmalę, apie skyrybas buvau susidaręs labai klaidingą ir naivų požiūrį. Sutikęs kokio straipsnio antraštę, straipsnio net neskaitydavau, o tik pagalvodavau sau „Na ir kvaili tie žmonės, kad nesugeba išlaikyti santykių ir taip lengvai išsiskiria. O jeigu jau ir skiriasi, taigi vistiek juk viskas pasidalinama po lygiai ir kam jie čia dar kelia tas bangas”. Tikrai nežinojau, kad po skyrybų vaikai paprastai lieka su mamomis, o tėčiai, nors ir labai norintys lygiaverčiai dalyvauti savo vaikų gyvenimuose, verčiami tenkintis savaitgalinio lankytojo statusu. Todėl, skaitydamas tik antraštes, nesuprasdavau, kaip vienas tėvas gali trukdyti kitam bendrauti su vaiku, nes juk pas abu tas vaikas vistiek gyvena po lygiai laiko. Trumpai sakant mano požiūris į skyrybas buvo žiauriai atitrūkęs nuo realybės. Todėl dabar savotiškai norisi bent kažkiek išpirkti tą savo klaidingą požiūrį, norisi, kad liktų kuo mažiau žmonių su tokiu naiviu mąstymu, norisi įmest bent mažą akmenuką ir kažkiek sudrumst vandenį, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, koks gilus dumblas slepiasi po vandeniu. Tiek iš kuklios, bet skaudžios asmeninės patirties, tiek pradėjus gilintis į šią sritį, man labai įstrigo, kad suaugusieji, aiškindamiesi savo tarpusavio nesutarimus, visiškai ignoruoja ne tik prigimtinę vaiko teisę augti pilnoje šeiomje, bet netgi jo teisę turėti lygiaverčius ryšius su abiem tėvais. Nors yra prikurta įvairiausių teisės aktų, deklaruojančių vaiko teises ir jų gynimą, tačiau faktiškai valstybiniu aspektu dirbama tik su problemos pasekmėmis (pvz. mediacija, psich. pagalba), o ne su priežastimis (pvz. visuomenės švietimu), o visuomeniniu (ypač tarp besiskiriančių tėvų) aspektu – vaiko teisės dažniausiai yra tiesiog ignoruojamos, galvojant, kad vaikai vistiek kaip nors „prisitaikys”. Nors tėvai savo skyrybomis ir atima iš vaikų jų prigimtinę teisę augti pilnoje šeimoje, tačiau jie negali iš jų atimti svajonės turėti šią teisę. Vaikai dar negali už save „pastoveti”, jie tiesiog „nuryja” tą skausmą ir „nešiojasi” jį visą likusį savo gyvenimą, todėl mūsų, suaugusiųjų pareiga yra ne tik išgirsti, bet ir kalbėti už tuos vaikus. Nebūtina iš karto siekti pakeisti visą pasaulį, pakanka pradėti nuo savęs ir savo artimiausios aplinkos, nes būtent artimiausi žmonės greičiausiai pajaučia signalus, kad yra šeima, kuriai tikrai padėtų mūsų pagalba, palaikymas, padrąsinimas. Kad neišsidrąskytų, kad nepaliktų sužeistų tiek vaikų, tiek suaugusiųjų, o su pagalba iš šalies pasistengtų pergyventi tuos sunkesnius laikotarpius.
