Pagaliau Monika sulaukė pirmadienio. Šiandien ji vyksta į skautų stovyklą. Pirmą kartą, po ilgų diskusijų, mama sutiko ją išleisti. Mama dažnai priekaištauja, kad ji Monikai nerūpi. Bet tai netiesa. Monika myli mamą, net labai.
Ją apgyvendino namelyje su Odeta, linksma ir šmaikščia mergaite iš to paties miesto. Jos greit susidraugavo. Odeta jau buvo skautų stovykloje, galėjo Monikai patarti, kas ir kaip. Jos kartu bėgo rytais į mankštą, ėjo į valgyklą, o vakarais pramogavo. Vieną rytą Odetai užkliuvo Monikos marškinėliai su jos nuotrauka ir užrašu – Princesė. Odeta kibo ir klausinėjo, kodėl jai šovė mintis taip užsirašyti ant marškinėlių. O Monika sutriko.
– Tėtis man tuos maršikėlius padovanojo. Jis mane taip vadindavo. – Monikos balsas virpėjo. Odeta paklausė Monikos, ar kas nors atsitiko jos tėčiui.
– Mano tėtis nebegyvena su mumis. Mama su juo prieš 3 metus išsiskyrė, – liūdnai ištarė Monika.
– Taip, nelinksma. Mano tėvai taip pat išsiskyrė. Iš pradžių buvo sunku, pykau, maniau, tėtis manęs nemyli, bet paskui pripratau, kad jie ne drauge. Dabar kartais net nejaučiu, kad mano tėvai išsiskyrę.
– Tai tu mataisi su savo tėčiu? – paklausė Monika.
– Taip, žinoma. Mes vos ne kasdien pasiskambinam, aš labai dažnai svečiuojuosi pas jį, o ir jis per šventes ateina pas mus. O tu nebendrauji?
– Na, aš norėčiau, bet mano mama neleidžia. Ji sako, kad tėtis negeras. Jis mane, kol kartu su mama gyveno, labai mylėjo. Aš jį – taip pat. Jis buvo pats geriausias tėtis pasaulyje. Na, bet aš tada buvau maža ir kvaila, gal man tik taip atrodė.
– Ir žinutėmis nesusirašinėjate?
– Dabar jau ne. Tėtis man ir elektroninį paštą sukūrė, kad mes galėtume bendrauti. Tačiau tai sužinojusi mama labai pyko, nervinosi. Mane išdavike išvadino.
– O kodėl tavo mama taip elgiasi? Ar neklausei jos?
– Klausiau. Tik ji tvirtina, kad tėtis negeras, kad nenusipelnė meilės. Ir jei jis išdrįso su mama išsiskirti, tai tegu viską, ką su mama turėjo, ir pamiršta. Taigi ir mane.
– Bet mylėti savo tėtį – jokia išdavystė! – nustebusi ir pasipiktinusi sušuko Odeta. Paniurusi ir susimąsčiusi Monika nebenorėjo tęsti šio sunkaus pokalbio.
Stebuklingas gimtadienis
Mergaitės smagiai praleido laiką stovykloje, susitarė draugauti ir toliau. Kartą, per gimimo dieną, Odeta pakvietė Moniką į svečius su nakvyne savaitgaliui. Odeta gyveno su mama jaukiame dviejų kambarių bute. Vienas kambarys buvo mamos, o kitas – Odetos. Jame buvo paruošta sudedamoji lova Monikai. Odetos mama buvo maloni, besišypsanti, graži moteris. Monika labai nustebo, kad namie Odeta galėjo laisvai kalbėti apie savo tėtį. Dar labiau Monika nustebo, kad Odetos tėtis ateis į jos gimtadienio šventę į jos ir mamos namus! Monika nekantravo pamatyti, kuo visa tai baigsis.
Prie stalo visa šeima
Išaušo šeštadienio rytas, Odetos gimimo diena. Mama ryte paruošė skanius pusryčius, tada jos susitvarkė namus ir ėmė ruošti vaišes. Buvo pakviesti keletas Odetos draugų, krikštatėviai, seneliai. Mergaitės pjaustė salotas, mama ruošė šaltuosius užkandžius ir troškino guliašą. Tortą jos jau buvo išsikepusios išvakarėse. Vos tik vaišės buvo baigtos ruošti, ėmė rinktis svečiai. Odeta vos spėjo vynioti ir džiaugtis dovanomis. Atėjo ir Odetos tėtis, o ji nesivaržydama nei mamos, nei kitų svečių, apsivijo rankomis jo kaklą. Tėtis džiaugsmingai išbučiavo Odetos skruostus, pakėlęs apsuko keletą ratų ore. Pastatė ją ant žemės ir susižavėjusiomis akimis nužvelgęs tarė:
– Kokia tu šiandien graži! Aš tavimi didžiuojuosi. Sveikinu su gimimo diena ir linkiu, kad tokia pat ir dar gražesnė būtum visada. Kad būtum sveika ir protinga. O štai tau dovana, kad žiemą nesušaltum.
Odeta išvyniojo dovaną – šiltas kailines šlepetes, kurių priekyje puikavosi juokingų rožinių ūsuotų katinų galvos. Pabučiavo tėtį ir tuoj pat įsispyrė į šlepetes džiaugdamasi, kad šios labai minkštos ir patogios. Vos susėdus prie stalo, suskambo durų skambutis. Odetos mama nuėjo į prieškambarį. Staiga visi išgirdo linksmus balsus. Odeta džiaugėsi: „Močiutė atvažiavo.“ Monika iš pradžių nesuprato, kokia dar močiutė. Taigi močiutė jau yra! Kaip ji nustebo, kai paaiškėjo, kad ši močiutė – Odetos tėčio mama. Niekas nesibarė ir nepurkštavo, nesinervino, visiems užteko vietos prie stalo. Odeta buvo tokia laiminga, pasipuošusi, išbučiuota ir mylima…
Nerami naktis
Pagaliau svečiai išsiskirstė, mergaitės atsigulė ir dar kurį laiką kikeno bei kuždėjosi. Odeta užsnūdo, tačiau Monika negalėjo užmigti. Jai nedavė ramybės klausimai – kodėl ji negali bendrauti su tėčiu? Kodėl mama taip siunta, jei tėtis bando susitikti su Monika? Monikai ir dabar gėda, kai ji prisimena pokalbį Vaikų teisių apsaugos tarnyboje. Mama melavo, kad tėtis alkoholikas, kad ją ir Moniką skriaudė, nesirūpino. Tai buvo netiesa! Tačiau Monika neišdrįso prieštarauti mamai ir kaip paklusni avelė linksėjo galva pritardama melui. Iki dabar negali pamiršti tėčio akių. Pilnų skausmo ir nustebimo. Ji dar kartą perkratė savo vaikišką atmintį, tačiau negalėjo prisiminti jokios akimirkos, kad tėtis būtų ją skriaudęs. Jis laiku grįždavo iš darbo, namie padėdavo mamai – skalbdavo, eidavo į parduotuvę, sekmadieniais – tai jau buvo tradicija – taisydavo pietus. Mama galėdavo pailsėti, nes pavargdavo per savaitę rūpintis namais, nors į darbą nėjo. Ji sportavo klube, kas savaitę burdavosi pas savo būrėją. Turėjo porą linksmų draugių, su kuriomis susitikdavo vos ne kasdien. Tiesa, Monika prisimena tas naktis, kai ji atsibudo dėl tėvų barnio. „Jei tas tavo treneris yra vertesnis nei aš, gali būti laisva.“ – išrėžė tėtis. Tada ji dar nesuprato, kad tai reiškė jos šeimos žlugimą
Ką tokio jis padarė?
Dažnai Monika labai pykdavo ant mamos, net kartais jos nekęsdavo. Kaip tada, kai mama šaukdama ir ašarodama sukarpė tėčio jai paštu atsiųstą suknelę. Gerai, kad marškinėlių su užrašu „Princesė“ nepamatė. Tai bene vienintelis daiktas, kuris Monikai priminė tėtį. Žinoma, be jos pačios prisiminimų. Kartą, netrukus po skyrybų, tėtis buvo užėjęs į mokyklą. Ten juos kartu besijuokiančius nufotografavo bendraklasis ir nuotrauką atsiuntė elektroniniu paštu. Visą vakarą mama niršo ir barėsi. Plūdo ir tėtį, ir Moniką, kad su juo kalbėjosi. Vėl išvadino ją išdavike. Močiutę, tėčio mamą, Monika taip pat labai mylėjo. Po skyrybų iš mamos močiutės adresu girdėdavo tik panieką ir bjaurius žodžius. Monika darėsi vis tylesnė ir niūresnė. Geriausia strategija buvo arba tylėti, arba meluoti, tik, gink Dieve, neerzinti mamos. Tačiau dabar ji nusprendė išsiaiškinti: kodėl ji negali bendrauti su tėčiu? Ką jis tokio padarė?
Kai pradėjo pasakoti mamai apie Odetos gimtadienį ir pasakė, kad ir jos tėtis bei antroji močiutė taip pat dalyvavo šventėje, mama ją griežtai nutraukė sakydama, kad toliau jai neįdomu. Tada Monika ryžosi ir prirėmė mamą klausimais apie tėtį. Tačiau mama tik kartojo ir kartojo, kad tėtis negeras. Neištvėrusi Monika išrėkė, kad ji prisimena, kaip mama visiems meluodavo! Antausis buvo toks netikėtas, kad Monika, kaip kulka išbėgo į gatvę.
–Kur eiti? Ką toliau daryti? Pas Odetą. Jei ji tikra draugė, padės, – mąstė Monika.
Jei labai nori – paprašyk
Gerdama arbatą pas Odetą Monika kiek aprimo, papasakojo viską. Odetos mama išklausiusi pasakė, kad Monikos mamai reikalinga pagalba. Po to ji paskambino į Monikos namus ir pasakė, kad Moniką parveš rytoj, o Monikai pažadėjo padėti surasti jos tėtį ir pasikalbėti. Monika nurimo ir prisiminė mylimos močiutės pamokymą: jei ko nors labai labai nori – paprašyk. Ji meldėsi, kaip mokėjo, kol užmigo. Meldėsi, kad rastų tėtį, kad jis atleistų jai už tylų pritarimą mamos melui, už tai, kad mama nusileistų ir nepriekaištautų, jei ji su tėčiu vėl ras bendrą kalbą. Kaip ji galėtų pasakyti, kokiais žodžiais, kad ji labai myli ir mamą, ir tėtį, kad ji nenori jų prarasti? Užmigo su viltimi, kad kitądien viskas bus kitaip.

________________________________________

Straipsnis buvo išspausdintas žurnale „Viltys ir likimai“ 2010 metų Nr.12. Autorius Birutė