Tėvų Atstūmimo Sindromą sukeliančių tėvų elgesio motyvai
Tarptautinės TAS specialistės Jayne Major Ph.D nuomone, savo elgesiu vaikui TAS sukeliantys tėvai yra užstrigę pirmojoje vaiko vystymosi stadijoje, kurios metu įgyjami išgyvenimo įgūdžiai. Absoliuti savo vaiko kontrolė jiems yra mirties ar gyvybės klausimas. Kadangi jie nesuvokia, kaip būti kitam paslaugiu, bet kokios jų pastangos tai padaryti yra suvaržytos. Jie nemoka duoti; jie yra išmokę tik imti. Jie nemoka žaisti pagal taisykles ir greičiausiai neklauso teismo įsakymų. Rimtiems TAS atvejams aprašyti naudojami apibūdinimai nurodo, kad kitą tėvą siekiantis atitolinti tėvas nemoka „individualizuoti“ (psichologinis terminas vartojamas apie asmenį, kuris nesugeba matyti savo vaiko kaip atskiro individo, kuris gali gyventi atskirai nuo jo ar jos). Paprastai tokie tėvai apibūdinami kaip „per daug susikoncentravę į vaiką“ arba „susipainioję“. Tokiam tėvui gali būti diagnozuotas narcisizmas (susikoncentravimas į save), kai jis mano, kad turi išskirtines teises į viską, ko jis nori. Tokie tėvai mano, kad gyvenime egzistuoja taisyklės, bet jos galioja tik kitiems žmonėms, bet jokiu būdu ne jiems.
Juos taip pat būtų galima vadinti sociopatais, o tai reiškia asmenis kurie nejaučia sąžinės priekaištų. Tokie asmenys nejaučia empatijos ar gailesčio kitiems asmenims. Jie nesugeba įvertinti situacijos kito žmogaus požiūriu, ypatingai savo vaiko požiūriu. Jie neatskiria melavimo nuo tiesos sakymo taip, kaip tai sugeba daryti kiti žmonės.
Nepaisant teisėjų ir psichinės sveikatos specialistų pastangų įtikinti juos liautis vykdyti kito tėvo atitolinimo procesą, jie to negali atlikti. Aršiai siekiančių atskirti vaiką nuo kito tėvo prognozės yra liūdnos. Sunkiai tikėtina, kad jie kada suvaldys šį procesą. Taip pat sunkiai tikėtina, kad jie kada nors nustos skatinti atitolinimo procesą. Jiems tai yra iš esmės išgyvenimo klausimas.
Tėvas ar motina, kuris tapo atskyrimo proceso taikiniu, turi suprasti, kas atsitiko jų kadaise mylinčiam ir mielam vaikui, kuris staiga tapo nepaaiškinamai priešiškas. Prisiminkite Gardnerio apibūdinimą, kuris buvo pacituotas aukščiau: „sutrikimas nebuvo tik vieno iš tėvų atliekamas smegenų plovimas ar programavimas, bet taip pat buvo atliktas, kaip jis tai vadina, vaiko savo sukurtais įnašais remiant atstūmimo procesą vykdančio tėvo/motinos kito tėvo niekinimo kampaniją“. Jei vaikas neprisijungia prie atstūmimo procesą vykdančio tėvo/motinos, tuomet tai nelaikoma aštriu TAS sutrikimu. Priešingu atveju vaikas dalyvauja atstūmimą vykdančio tėvo/motinos psichozėje. Kaip tai atsitinka? Nuo gimimo vaikai yra visiškai priklausomi nuo tėvų, paprastai nuo mamos, kurios patenkina visus jų poreikius. Priklausomybė nuo pirmojo globėjo yra normalaus vaiko vystymosi proceso dalis, ir labai maži vaikai nesuvokia savęs kaip atskiros nuo šio globėjo asmenybės.
Vienas iš motinos vaidmenų yra padėti vaikui vystytis kaip atskirai asmenybei, dėl to kūdikystė ir vaikystė yra pilnas užduočių laikotarpis, kurio metu būtina išmokti būti savarankišku. Pavyzdžiui, išmokti susiruošti nakties miegui, valgyti, naudotis tualetu bei rūpintis asmenine higiena. Vietoj to, kad skatintų tokį savarankiškumą, atskirti vaiką nuo kito tėvo siekianti pusė nuolatos skatina vaiko priklausomybę nuo jo/jos. Toks tėvas/motina gali reikalauti, kad vaikas miegotų su juo, maitinti vaiką („Man bus lengviau tai padaryti“), ir pasirūpinti, kad šios ceremonijos tęstųsi ilgiau, nei reikia normaliam vaiko vystymuisi. Gali būti, kad vaikas negerai jaučiasi taip „lepinamas“, tačiau jis neturi pakankamai vidinės stiprybės situacijai pakeisti.
Tėvo atstūmimu užsiimanti motina negali įsivaizduoti, kad tėvas gali planuoti vaiko laiką, rūpindamasis juo. Dėl to ji pasirūpina, ką vaikas turėtų veikti būdamas tėvo namuose. Vienas iš labiausiai paplitusių būdų yra vaiko užrašymas į kažkokius tęstinius užsiėmimus be tėvo sutikimo. Tokia motina gali netgi nurodyti, su kuo vaikas gali ir su kuo negali susitikinėti, ypatingai su konkrečiais tėvo giminaičiais. Mama beviltiškai nori kontroliuoti visą vaiko veiklą, kol jis nebus kartu su ja.
Jayne Major Ph.D aprašo situaciją,apie tėvą, kuris pasiėmė savo sūnus šeštadienį 9 valandą ryto, kad šie praleistų su juo savaitgalį. Jis sužinojo, kad jo berniukai buvo labai susijaudinę, nes tikėjosi vykti į Disneilendą visai dienai, nors tėvas nė nemanė to su jais daryti. Viena iš teorijų, kodėl motina šitaip elgiasi, gali būti tai, kad, tėvui bendraujant su vaikais, ji jaučiasi tartum turėtų atiduoti dalį savo kūno. Viena mama pasakė: „Jis tartum nupjaus mano dešiniąją ranką ir pasiims ją visam savaitgaliui“. Atrodo, tartum ši mama nesuvokia didelės dalies savęs kaip asmenybės. Ji jaučiasi suskilusi ir padalinta į dalis.
TAS dvigubai įpareigoja vaiką
Kai vaikai leidžia laiką su savo tėvu ir jiems tai patinka, jie tampa tartum dvigubai įpareigoti. Aišku, jie negali pasakyti motinai, kad tėvas gražiai su jais elgiasi arba kad jiems buvo smagu būti kartu su juo. Jie nori turėti artimus ryšius su savo tėvu, bet nedrįsta. Jie gerai suvokia, kas jiems naudingiau (kieno pusėje valdžia), dėl to jų poreikiai juos varžo. Dėl šios priežasties vaikai papasakos savo mamai viską, kas jiems nepatiko būnant kartu su tėvu, o tai tik dar labiau patvirtins jos įsitikinimą, kad jiems nepatinka būti su tėvu. Tokie vaikai paprastai jaučia, kad jie turi ginti mamą. Tą patį galima pasakyti ir tuo atveju, jei vaikus atitolinti nuo mamos siekia tėvas. Vaikas vengs reikšti meilingus jausmus mamai tėvo akivaizdoje.
Skirtingų kartų modeliai
Vienas veiksnys, kuris dar labiau komplikuoja šią problemą yra tai, kad TAS paprastai veikia kelias nedarnios šeimos kartas. Beveik visuomet vaikus nuo antrojo iš tėvų atitolinti siekianti pusė šeimoje turi tokių asmenų, kurie palaiko atitolinimo procesą. Tokią kovą gali skatinti tiek motina, tiek tėvas ar vienas iš senelių. Paprastai jie gali remti tėvą/motiną finansiškai, arba netgi duoti dideles pinigų sumas bylinėjimosi procesui palaikyti. Tokiu atveju vaiko žalotojas ir TAS jam sukėlėjas gauna papildomą įrodymą, kad jo ar jos veiksmai yra pateisinami.
Geriausi TAS problemos sprendimo būdai
Tėvai, kuriems pavyko gauti pirminę savo vaikų globą, esant TAS problemai, pateikė žemiau aprašytus apibūdinimus:
• Lankė ir baigė išsamius vaiko priežiūros kursus ir taikė kursuose duotus patarimus, kol jų žinios, įgūdžiai bei išmokti metodai buvo įvertinti puikiai.
• Buvo ramaus būdo, elgėsi logiškai ir valdė savo emocijas.
• Niekuomet neatmokėjo tuo pačiu ir nekeršijo. Asmuo, kuris veikia apimtas pykčio, tik įrodo jį nuo vaiko atskirti siekiančios pusės tvirtinimą, kad jis ar ji yra nestabilios būklės.
• Tikrai pagalvodavo apie tai, kad kovoti nebeverta, tačiau nenustojo to darę. Nesvarbu, koks smarkus tapdavo priekabiavimas prie jų, jie bijojo tik to, kad jų dukrai ar sūnui teks likti tokioje aplinkoje.
• Turėjo jėgų stengtis padėti teismui suprasti problemos rimtumą ir pakeisti sprendimą, kad pirminė vaiko globa būtų suteikta jiems.
• Sugebėjo negailėti finansinių išlaidų, kad pilnai suvoktų situaciją.
• Kreipėsi pagalbos į patyrusį šeimos advokatą, kuris jau turėjo patirties su TAS.
• Pradėjo gerai suprasti, kaip veikia įstatymai ir kaip dirba teismai jų atveju. Daugeliu atveju, dėl nesibaigiančių išlaidų, tėvai netgi pradėjo save atstovauti teismuose be teisininko pagalbos.
• Teko išgyventi tokius atvejus, kai teismo ekspertas pateikė tvirtą pareiškimą dėl tėvo atstūmimo ir rekomendavo priteisti teisinę bei pirminę vaiko globą atstumtam tėvui/motinai. Kai kurie tėvai turėjo pakartotinai nueiti pas ekspertą ir įrodyti, kad jo anksčiau pateiktos rekomendacijos nebuvo vykdomos.
• Ištvermingai siekė parodyti, kad jie yra protingi, racionalūs ir kad jiems nuoširdžiai rūpėjo jų vaiko interesai.
• Pateikė teismui atitinkamą vaiko priežiūros planą, įrodantį, kad vaiku bus tinkamai pasirūpinta buvimo su jais metu.
• Suprato problemos pobūdį ir sutelkė dėmesį į tai, ką galima padaryti tokioje situacijoje, nors jie ir jų vaikai tebuvo aukos. (Nuo vaiko atskirti tėvai, kurie susikoncentravo į tai, „kokia baisi ši situacija“ ir leido laiką tik smerkdami ją, nusilpo emociškai).
• Negyveno kaip aukos.
• Labai aktyviai ieškojo, kokių konstruktyvių veiksmų galėtų imtis.
• Stengėsi neprisidėti prie problemos. Vienas iš tėvų tai apibūdino taip: „Aš nežinau, kaip pagerinti situaciją su vaikų motina, bet žinau, kaip galiu ją pabloginti“. Jis buvo vienas iš tėvų, kuriam geriausiai pasisekė įveikti PAS problemą, nes jis visuomet atlikdavo taikdario vaidmenį.
• Vedė dienoraštį, kuriame užrašydavo pagrindinius įvykius: kas ir kada įvyko.
• Stengėsi dokumentaliai apiforminti kito tėvo elgesį, kuris skatino vaiko atitolimą nuo jų, pateikdami įrodymus teismui priimtina forma.
• Visuomet atvykdavo pasiimti savo vaikų, net jei žinojo, kad jų toje vietoje nebus. Tai dažnai buvo labai skausminga, tačiau jie galėdavo dokumentaliai aprašyti, kad jie stengėsi, nors nuo vaikų juos atskirti siekianti pusė tvirtino, kad jie nesidomėjo savo vaikais.
• Stengėsi džiaugtis buvimu su savo vaikais ir niekada su jais neaptarinėdavo savo situacijos. Jie visuomet elgėsi kilniai ir niekada nekalbėjo nieko bloga apie kitą tėvą savo vaikams. Jie niekada nerodė vaikams teismo įsakymų ar kitų dokumentų, galinčių sujaukti vaikų emocijas. Jie neleido vaikams klausytis netinkamų pokalbių telefonu.
• Nepažeidė teismo įsakymų. Jie laiku mokėjo alimentus vaiko išlaikymui ir įrodė, kad gali laikytis įstatymais nustatytų reikalavimų.
• Buvo tikrai sąžiningi ir dori žmonės. Buvo akivaizdu, kad jie myli savo vaikus.
Naudinga informacija
Ši informacija gali būti naudinga visiems besiskiriantiems ar jau išsiskyrusiems tėvams:
http://www.pagalbavaikams.lt/pagalba/skyrybos/informacija-tevams
Atstūmimo pasekmės ir ryšio su vaikais praradimas
Iš U.Kodjoe pranešimo tarptautinėje konferencijoje Vilniuje 2008-11-27
Trumpalaikis ar ilgalaikis ryšio praradimo su vienu iš tėvų poveikis asmenybės vystymuisi jau ilgą laiką yra tyrinėtojų dėmesio centre. Tačiau labai mažai yra tyrimų, literatūros ar diskusijų apie tėvams daromą poveikį.
Pateikiamos pastabos yra susijusios su tėvų ryšio praradimo su savo pačių vaikais poveikiu tėvų asmenybės vystymuisi, jų pasitenkinimu gyvenimu ir gyvenimo kokybe. Šie klausimai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, taip pat su visu santykių kompleksu šeimos sistemoje po atsiskyrimo ir skyrybų.
Perėjus prie tėvystės, sutuoktinių poros gyvenimo ciklas pereina į fazę, kurioje jie abu, kaip ir jų vaikas, iškelia ypatingą vystymosi užduotį: vystyti abipusį meilės jausmą ir santykius (Schneewind, 1985; Levinson, 1978; Lamb, 1986). To pasekoje vaikui formuojasi mamos ir tėčio vaidmens suvokimas, kai tas vaidmuo pasireiškia įvairiomis formomis – svarbiausių meilės objektų, globėjų, gynėjų, auklėtojų, aprūpintojų vaidmens modeliais, mamos ir tėvo tapatybėmis ir tėvų asmenybe. Sąryšyje su tuo vystosi ir vaiko asmenybė.
Visuomenė neabejoja dėl motinos asmenybės vystymosi ar glaudaus motinos ryšio su vaiku ir jų abipusės meilės. Vis dėlto, tėvo vystymasis, jo susitapatinimas su tėvo vaidmeniu, jo ryšio užmezgimas su vaiku ir meilė vaikui yra skirtingi. Po atsiskyrimo dažnai suabejojama tėvo savybėmis arba jos būna nuvertinamos.
Gimus pirmam vaikui, tėvo vaidmens supratimas gali peraugti į „naują tėvą“, prisimenant, ką jo tėvas jam reiškė ir ko mokė visą gyvenimą, ką jis patyrė ar praleido vaikystėje, ko jis norėjo ir ko jam reikėjo. Per šį susigretinimą su savuoju tėvu vystomas išplėstinis savęs suvokimas, jo tėvo idealas, kurį jis nori įgyvendinti. Rūpinimasis ir atsakomybė už šeimą stabilizuoja visą jo tapatybę ir užtikrina jo išorinį socialinį pripažinimą.
Egzistuojančių tyrimų duomenis, bendrumo tarp tėvo ir vaiko praradimas, lydimas neužtikrinto bendravimo su vaiku organizavimo, yra susijęs su didžiuliu tėvo savęs atpažinimo, savęs supratimo ir pasitikėjimo savimi pablogėjimu (Napp-Peters, 1987, 1995). Praradimas apsunkinamas žymiai labiau visiško ryšių nutraukimo atveju.
Asmuo labai sunkiai gali susitaikyti su vaiko praradimu, jis yra tarsi gedėjimo procese, su dar gyvo vaiko praradimu dėl šeimos dinamiškų vidinių procesų ir per išorinį juridinį ir institucinį įsikišimą. Jam labai sunku įveikti bei priimti šį praradimą. Išsiskyrimo/ atstūmimo atveju supratimas ir empatija, egzistuojantys socialinėje aplinkoje, vyrų ir tėvų atveju yra riboti, ir žymiai sudėtingiau parodomi, nei moterų ir motinų, su kuriomis lieka gyventi vaikai, atveju.
Tarpdisciplinarinio tyrimo metu dažnai susiduriama su tėvais, neturinčiais su savo vaikais psichologinio ir psichinio destabilizavimo kontakto, savęs suvokimo netekimu, asmenybės krizėmis ir įvairiais psichosomatiniais susirgimais, kaip ir padidėjusiu nelaimingų atsitikimų ir savižudybių skaičiumi (Hetherington et al, 1981). Analogiškų duomenų apie atstumtas motinas nėra.
Pagal išsiskyrusių šeimų analizės duomenis (Hetherington et. Al., 1981, Hess ir Camara, 1979, Keshet ir Rosenthal, 1981, Napp-Peters, 1987, 1995; Wallerstein ir Kelly, 1980) atstumtiems tėvams gali sumažėti darbingumas iki nesugebėjimo dirbti, arba priešingai, jis gali labai padidėti (darboholikas), su daugybe psichosomatinių padarinių. Papildomai prie šių padarinių taip pat aiškiai rodo, kad tėvų prisitaikymas prie išsiskyrimo bei jų psichologinė ir psichinė būklė kelis metus po skyrybų būna susijusi su artimų ryšių palaikymu su jų vaikais.
Tėvo išorinio ir vidinio vaidmens praradimas gali sukelti nepataisomą visos asmenybės destrukciją, vedančią į didelį sielvartą, po kurio tėvas sunkiai arba niekada nebeatsigauna. Net po daugelio metų po ryšių netekimo, psichologinę būseną gali valdyti kaltės ir gėdos jausmai, išdavus savo paties tėvo idealus (Petri, 1999). Bejėgiškumo, silpnumo ir savęs nuvertinimo jausmai dažnai priverčia užstrigti pasyviame aukos vaidmenyje ir kartu su tuo atsakomybės nebuvime ir kituose asmeninio gyvenimo srityse. Dėl šių priežasčių galima kalbėti apie tėvų „biografijos lūžį“, kurie, nepaisant visų pastangų, praranda ryšį su savo vaiku, kurie nebegali daugiau padėti vaiko vystymuisi ir nebegali net dalyvauti jame (Kodjoe ir Wiestler, 1994).
Didėja ir tokio likimo motinų skaičius. Motinų gyvenimui, toks priverstinis motinos ir vaiko ryšio nutraukimas turi panašias pasekmes. Skirtumai atsiranda dėl skirtingos vyrų ir moterų socializacijos, psicho-fiziologinės struktūros, biologiškai pagrįsto motinos-vaiko prisirišimo nėštumo ir gimdymo metu bei pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Egzistuoja artimas emocinis ryšys tarp motinos ir vaiko, nes ji yra svarbiausiai asmuo, į kurį kreipiamasi. Tam tikrą laiką vaikai dažnai taip pat yra svarbiausi rūpestingos mamos identifikavimo šaltiniai. Socialinė aplinka, kuri yra siejama su beveik mistiniu motinos idealu, reaguoja su išankstiniu nusistatymu ir nepasitikėjimu į motinas, kurios po išsiskyrimo praranda ryšius su savo vaikais. Motinos dažnai skausmingu būdu patiria papildomą atstūmimą, net iš savo kilmės šeimos, kai joms reikia supratimo ir paramos.
Jos reaguoja iš baimės būti labiau traumuojamos, pasišalindamos ir patirdamos depresiją, bet aktyviai nesipriešina problemai. Tokia bejėgiško paralyžiaus rūšis, kuri dažnai sukelia skausmą motinoms, susiduriančioms su išsiskyrimu su jų pačių vaikais, rodo „įgyto bejėgiškumo“ simptomus (Seligman, 1992). Jis gali paskatinti psichosomatinių ligų vystymąsi. Sveikas, aktyvus tėvų-vaikų ryšys yra tik vienas veiksnys, nagrinėjant tėvų ir motinų bendrą pasitenkinimą gyvenimu. Tačiau šis veiksnys veikia visus kitus gyvenimo aspektus ir smarkiai įtakoja žmogaus asmeninio gyvenimo būdą, kokybę, planus.
Ursula Kodjoe
Psichologė M.A., Šeimos terapeutė, Mediatorė
Telefonas: 0049-7641-954577
ukodjoe@gmx.de
