Richard A. Gardner išskyrė tris Tėvų Atstūmimo Sindromo sunkumo laipsnius, kurie kiekvienas reikalauja skirtingo gydymo bei/arba juridinių priemonių taikymo. Pasireiškiančių simptomų kiekis bei jų sunkumas nusako susirgimo laipsnį.
Lengvo laipsnio atstūmimas yra tuomet, kai po kai kurių trukdymų vis dėlto yra sureguliuojamos atskirai gyvenančio tėvo/motinos ir vaiko bendravimo sąlygos. Jų kontaktas vėliau nėra pastebimai trukdomas. Lengvo laipsnio TAS atveju vaikas išdrįsta motinai girdint pasakyti tėvui, kad jo pasiilgo, kad jį myli, nori pas jį savaitgaliui. Tokiu atveju užtenka motiną nuraminti, jog jos vaiko niekas iš jos nesiruošia atimti, kad tėvas tikrai visada jį grąžins atgal, kol motina pati nepradės nesilaikyti nustatytų vaiko ir tėvo bendravimo taisyklių.
Vidutinio laipsnio atstūmimas yra tuomet, kai atskirai gyvenančio tėvo/motinos ryšys yra reguliariai ir piktybiškai trukdomas. Tuo atveju būtina psichologinė pagalba trukdytojui/programuotojui. Jei tai neduoda rezultatų, būtina taikyti juridines sankcijas vaiko žalotojui, t.y. programuotojui. Vidutinio laipsnio TAS galima įtarti, kai vaikas yra neįprastai Vaikas vengia fizinio kontakto su tėvu. Bet kai motinos nebėra šalia, po kurio laiko vaikas tarsi „atgyja“.
Sunkaus laipsnio atstūmimo atveju programuotojas neapsiriboja vien vaiko ir atskirai gyvenančio tėvų santykių trukdymu. Programuotojas pradeda šmeižto, melo ir manipuliacijų kompaniją ne tik prieš atskirai gyvenantį iš tėvų, bet ir prieš jo giminę bei draugus. Sunkaus TAS atveju vaikas niekada neišdrįs, girdint motinai, pasakyti tėvui, jog jo pasiilgo ar myli. Prieš pasiimant vaiką ir prieš jį grąžinant, jis darosi tarsi suakmenėjęs, arba, priešingai, jausmingas ir nerimastingas. Vaiko situacija sunkiu TAS atveju prilygsta pagrobimui ir įkalinimui. Tokiu atveju yra būtina ir neatidėliotina psichologinė pagalba bei juridinių sankcijų taikymas programuotojui. TAS specialistų daugiamečių tyrimų išvados negailestingos: be kitų galimų psichologinių sutrikimų, didelė dalis tokių programuotojų (motinų ar tėvų) kenčia nuo paranojos. Vienintelis ir geriausiai veikiantis būdas vaikus apsaugoti – tai juos „deprogramuoti“. Tai daroma vaiką perkeliant gyventi pas atstumtąjį tėvą ir kuriam laikui visiškai nutraukiant bendravimą su paranojišku programuotoju. Neatskiriant vaiko nuo programuotojo, sunkiu TAS atveju psichologinė pagalba nesuveikia, nes tarp vaiko ir jį neigiamai programuojančiojo (motinos ar tėvo) yra susidaręs nesveikas ryšys, kurio pagalba programuotojas ir toliau vaiką neigiamai įtakoja ir psichologiškai gniuždo. Psichologinė pagalba reikalinga tiek programuotojui, tiek ir žalojamam vaikui.
