Rytas. Tylu. Neskambina….
Gal ateis pasveikinti? Bet greičiausiai – ne. Padaryta viskas, kas įmanoma, ir vis tiek – jokio rezultato. Kai apima neviltis ir širdgėla, kai nebežinai, kur kreiptis, kas gali apginti tavo vaikus, akys nejučiom krypsta į dangų…
Lietuva – krikščioniškas kraštas. Tėvo dienos rytą, kaip ir kiekvieną sekmadienį, bažnyčioje vyksta pamaldos.
Tėvo maldoje viltis: “Dieve, sugrąžink mano ir mano vaikų bendravimą, apsaugok juos nuo visokio blogio… Padėk, Dieve, jiems prisiminti, kaip viskas iš tiesų buvo. Neleisk, Viešpatie, jų mintis užvaldyti melui ir neteisybei, kuriuos apie mane jie girdi iš artimiausio žmogaus – jų motinos… Neapleisk manęs ir duok stiprybės, kad sulaukčiau dienos, kai vaikai be baimės ateis pas mane… Dieve, suteik man jėgų, kai viltis ima apleisti, kai matau, kaip mano vaikai tampa atšiaurūs, kai jie mane kaltina visom pasaulio blogybėm. Būna valandų, kai manau, kad neištversiu, nes matau, kaip yra darkomos mano vaikų sielos ir niekas nesiruošia nieko daryti. Viltis apleidžia, kai aš pasijuntu negalintis apginti savo vaikų nuo jų patiriamo psichologinio smurto… Apima neviltis, kai matau juos tampant bejausmiais manipuliatoriais, o aš negaliu nieko pakeisti…”
Motinos malda: “ Padėk, tam ex, Dieve, suprasti, kad jis mums nereikalingas ir visiškai nesvarbus yra. Suteik man išminties, kad vaikams galėčiau išaiškinti, kad tėvo jiems nereikia, kad jie sugebėtų nuo jo atsiskirti, kad manęs neišduotų ir visada jam sakytu “ne”. Apsaugok, juos, Dieve, nuo jų tėvo įtakos. Padaryk taip, kad vaikai manim neabejotų, kai jiems sakau tai, ko iš tiesų tas ex nedarė. Dėkui, Tau Dieve, už komplimentus, kuriuos man sako žmonės, girdėdami mano pasakojimus apie tą ex – nenaudėlį ir matydami, kaip aš puikiai sukuosi…”
Vaiko malda: “Ačiū, Tau Dieve, kad mano mama nebėra tokia ligota ir nervinga. Apsaugok mane ir mamą nuo tėvo. Ji nenori jo matyti, aš taip pat nebenoriu, nes mama taip nori… Nors aš nesuprantu, kodėl taip reikia. Tėvas buvo geras, aš prisimenu… Aš vis dar tėvą sapnuoju.. Bet vis tiek padaryk taip, kad jis nebeskambintų, neberašytų ir nenorėtų manęs matyti. Nes jei jis bando su manim pabendrauti, tai mama pyksta, verkia ir nervinasi, ima sirguliuoti… Dažnai man liepia tėvui meluoti, kad aš sergu ar dėl kokių tai svarbių reikalų negaliu su juo susitikti… Dieve, padaryk taip, kad aš nebesiilgėčiau tėvo, nors man jo iš tikrųjų labai trūksta… Norėčiau šiandien jį pamatyti, bet mama jau sugalvojo, kad sakysim, kad močiutė susirgo ir reikia ten…”
Šie trys besimeldžiantys – kažkada buvusi šeima. Šiandien jis – tėvų atstūmimą patiriantis vyras. Ji – vaiką programuojanti motina, nors ir besimeldžianti, tačiau pamiršusi vieną iš 10 Dievo įsakymų: gerbk savo tėvą ir motiną. Gal savo tėvą ir motiną gerbia, bet savo vaikų to daryti aiškiai nemoko. Iš vaiko maldos matyti, kad jis jau kamuojamas Tėvų Atstūmimo Sindromo. Jo siela jau suluošinta…
Nemažėja skyrybų skaičiai, o tuo pačiu ir Tėvo dieną vienatvėje leidžiančių tėvų. Kai kas pasakys: ko nusipelnė, tą ir turi. Bet tai – ne visada tiesą atitinkanti nuomonė. Bene vienintelė jų «kaltė», kad išsiskyrė su savo vaikų motina. Bet ir dėl skyrybų būna, kad kalta pati motina… Tėvų atstūmimą patiriantys tėvai morališkai yra baudžiami gal griežčiau, nei bausmes atliekantys laisvės atėmimo vietose. Nes pastarieji gali bendrauti su savo vaikais. Net ir nusikaltimus padariusių tėvų ar net pačius vaikus skriaudusių vaikai jų neatsižada… Jie tiesiog žino, kad tėvas yra tėvas ir juo liks amžinai. Tuo tarpu vaikai, patiriantys savo motinų manipuliacijas, atsisako bendrauti su niekuo nenusikaltusiais ir juos visada mylėjusiais tėvais.
Lietuva vis gręžiojasi į praeitį, skatindama gerbti ir puoselėti lietuviškąsias tradicijas, jos kalbą ir kultūrą. Prisiminkime, kaip vienu žodžiu vadino lietuviai vaiko tėvus? Ogi vaiko TĖVAI. Suprantam: vaiko motina ir tėvas. Daugiskaitoje vartojama “tėvų” sąvoka parodo, kiek svarbus buvo visuomenėje tėvas. Tad šiandien kelia šypseną aistros dėl pažymos, kur prašoma nurodyti vaiko tėvus (vieną ir antrą: suprask tėvą ir motiną). Juk kai sąvoka «vaiko tėvai» atsirado, nebuvo net kalbos apie du vyrus, gyvenančius kartu ir turinčius vaikų…. Sąvoka įsitvirtino dėl svarbaus tėvo vaidmens šeimos ir valstybės gyvenime.
Labai dažnai tie, kurie išauga be tėvo ar motinos, suaugę bando jų ieškoti. Vaikai nori pažinti savo tėvą ar motiną, nori žinoti savo kilmę, giminės medį. Tačiau vargu ar galima tikėtis, kad vaikai, kuriems išsivystęs Tėvų Atstūmimo Sindromas, ieškos savo skyrium gyvenančių tėvų. Jų motinos morališkai «nužudo» vaikų tėvą jų akyse: tėvas ne tik kad nėra mylimas ar gerbiamas, bet greičiau – niekinamas. Vaikai auga pikti, nelaimingi, o užaugę neturi sveiko prisirišimo su skyrium gyvenančiu tėvu. O be sveiko prisirišimo jų tyko visokios socialinio bendravimo ir asmenybės problemos.
Visuomenės požiūris į tėvų atstūmimą bei su tuo susijusias vaikų psichologines problemas bei pasekmes dar gana paviršutiniškas. Lietuvoje Tėvo diena švenčiama vos ketvirtą kartą, kai tuo tarpu pasaulyje ji minima net 104 metai. Dėl motinos vaidmens vaikų auklėjime suabsoliutinimo ir tėvo vaidmens nuvertinimo, galima teigti, kad vyrai tėvai, bandydami išsaugoti ryšį su vaikais po skyrybų, dažnai patiria diskriminaciją lyties atžvilgiu. Dažnai pasitaikantis reiškinys – ypatingas tėvo negerbimas, jo teisėtų interesų nepaisymas ir pažeidinėjimas, iširus šeimai ir kilus konfliktams dėl tolesnio rūpinimosi vaikais. Motina, net ir manipuliuojanti vaikais, dažniausiai be išlygų yra užjaučiama ir palaikoma. Vyras – ne. Jis gali pakentėti, jam netinka skųstis ar verkšlenti. Kol vyras ieško būdų išlaikyti santykius su vaikais, kenčia, vaikai užauga be tėvo ir morališkai suluošinti…
Visuomenėje vadovaujamasi nusistovėjusiais stereotipais, kad už vaikus atsakingos vien motinos. Štai ir šiemet, kaip ir kasmet, Lietuvos Respublikos Prezidentė su artėjančia Motinos diena pasveikino ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais apdovanojo daugiavaikes motinas. Bet kodėl apdovanojamos tik daugiavaikės motinos? Lyg tai tų pačių daugiavaikių šeimų tėvai niekuo neprisidėjo, kad vaikus užaugintų ir išauklėtų dorais žmonėmis. Kodėl visa atsakomybė ir rūpestis, visos pastangos yra įvertinamos tik motinų, lyg tėvų visiškai nebūtų? Tokiame apdovanojime įtvirtinamas vyro – tėvo nuvertinimas. Taip, motinos kentėjo gimdydamos. Už tai joms pagarba. Bet už dorų vaikų užauginimą tėvas nusipelno tokios pat pagarbos ir įvertinimo, kaip ir motina. Ir dar: motinos apdovanojamos medaliu “Už nuopelnus Lietuvai”. Tai reiškia, jog jų pastangos auginant vaikus – tai nuopelnas Lietuvai. Kadangi tų pačių vaikų tėvas jokio dėmesio nesulaukia už tokį pat triūsą, išeitų, kad jis niekuo nenusipelnė nei vaikams, nei tuo labiau Lietuvai.
Ko mokosi iš tokios visuomenės pozicijos augančioji karta? Ogi to, kad tėvas – niekas, jam nepadėkojama, jis – nesvarbus. Nesvarbumo, neįvertinimo jausmą psichologai laiko labai pavojingu, nes nereikalingumo jausmas – vienas iš labiausiai žeidžiančių ir žlugdančių asmenybę. Bet gi tėvystė yra tokia pat vertybė, kaip ir motinystė ir nei viena pusė neturi būti diskriminuojama. Visuomenės požiūrių pokyčiai priklauso nuo daugybės aspektų. Taip pat ir nuo jūsų, vyrų, indėlio ir pastangų. Būkite sveiki, stiprūs, darbštūs ir teisingi. Būkite pavyzdys savo vaikams. Net ir tuo atveju, jei jie, įtakoti savo motinų, su jumis nenori bendrauti (tikėkimės laikinai) .
SU TĖVO DIENA!
Birutė van der Weg – Bražiūnienė