… Šiaip taip močiutei pavyksta “iškaulyti“ pasimatymą su anūkėliu Skype. Prieš pat sutartą pasimatymą pas močiutę į svečius užsuka vaiko tėvas su šeima. Štai, pagaliau, ekrane pasirodo anūkas. Močiutė kalbasi, vaiko tėtis, sulaikęs kvėpavimą, žiūri į senokai matytą ir labai pasiilgtą sūnų. Staiga vaikas pastebi šalia močiutės judančią kažkieno ranką. Klausia, kas tai? Močiutė pasuka ekraną į judančio objekto pusę. Šešiametis nušvinta, šypsosi, sumojuoja rankutėmis: “Tėti !!!” Močiutė užleidžia tėvui vietą prie ekrano, nes tėvui išprašyti pokalbio ar pasimatymo su sūnumi dar sunkiau, nei močiutei. Pokalbis vyksta puikiai, vaikas mato savo sesutes, iš kurių vyresnioji vis bando į ekraną pabučiuoti broliuką, kas sukelia jam juoką… Į tėčio pasiūlymą atvažiuoti atostogų, vaikas sako, kad jis labai norėtų ir nebijotų važiuoti paatostogauti pas tėtį. Sutaria, kad tėtis dėl to bandys tartis su vaiko mama. Visi atsisveikina iki kito karto, siųsdami oro bučinukus, atsimojuoja. Džiaugiasi maloniu pokalbiu bei po ilgokos pertraukos vėl pamatę vaiką. Maždaug po 3-5 minučių po pokalbio su sūnumi, tėvas bando prisiskambinti sūnaus motinai ir susitarti dėl atostogų (mama jau penkerius(!) metus sugebėjo išlaviruoti ir pažeidinėti teismo sprendimą dėl vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo tvarkos, taip nė karto neišleidusi vaiko ne tik kad atostogauti, bet ir nors kartą nakvynei pas tėvą). Ragelį pakelia vaiko antroji močiutė – motinos motina. Vaiko motina negalinti dabar kalbėti, nes esanti lauke. Tėvas girdi labai garsiai verkianti savo sūnų ir klausia, kas gi jam per tą keletą minučių nutiko? Vaiko močiutė su ypatinga triumfuojančia intonacija balse atsako, kad tėvas galįs pats vaiko pasiklausti ir paduoda telefono ragelį vaikui. Vaikas kūkčiodamas šaukia į ragelį : aš ne-noooriu pas ta-veee vaa-žiuoti ! … Aš ne-noooriu pas tave aa-to-stogauti ! … ne-noriu su tavim kal-bėti … ir pasikūkčiodamas rauda…
Ar pažinote, koks tai reiškinys, kas vyksta ir kas daroma su vaiku? Kokias pasekmes tai turi vaikui? Taip, tai vienas iš tėvų atstūmimo, psichologiškai traumuojant vaiką, pavyzdžių, kurių šiai dienai per daugiau kaip 30 metų yra surinkta šimtai tūkstančių. Ir tie pavyzdžiai kartojasi bei yra panašūs skirtingų šalių bei tautų praktikoje.
Balandžio 25-ąją, pasaulinės kovos už tėvų atstūmimo pripažinimo dieną, kaip jau kas metai septintą kartą iš eilės, vakarų valstybių tėvai ir jų artimieji, negalintys po skyrybų bendrauti su savo vaikais, vėl bandys atkreipti politikų, valdininkų ir visuomenės dėmesį į tėvų atstūmimą. Asociacija Prieš Tėvų Atstūmimą prisideda prie šio judėjimo ir jo siekių. Tėvų atstūmimas – tai reiškinys, kuris labiausiai išryškėja konfliktinių ir sunkių skyrybų metu, kai vaiką auginantis tėvas ima savivaliauti tėvų valdžia ir savintis vaiką. Tuo pačiu įteigdamas vaikui, kad skyrium gyvenantis tėvas yra blogas. Dėl vaiką auginančio tėvo piktnaudžiavimo valdžia vaikui, draudimo bei baudimo už norą bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu, vaikui pradeda susidaryti refleksai: iš neigiamų vaiką auginančio tėvo reakcijų, vaikas supranta: kalbėsiu su skyrium gyvenančiu tėvu ar nors kiek parodysiu meilės ir ilgesio jam – būsiu baudžiamas. Geriausiu atveju – bus priekaištaujama, auginantis jį tėvas bus nelaimingas, verks, bus piktas ir isteriškas. Vaikui tai sukels kaltės jausmą bei užkraus atsakomybę dėl jį auginančio tėvo laimės. Tokiu būdu vaikas iš mylinčio ilgainiui tampa nekenčiančiu skyrium gyvenančio tėvo, nes bet koks kontaktas su juo yra sietinas su neigiamais išgyvenimais dėl vaiką auginančio tėvo reakcijų. Skaudžiausia TAS pasekmė – vieno iš tėvų praradimas be aiškios priežasties bei įvairūs psichologiniai sunkumai visame tolesniame vaiko gyvenime.
Specialistai tokį elgesį su vaiku vadina vaiko psichologiniu žalojimu, nes per ilgesnį laikotarpį vaiko psichinė sveikata yra traumuojama ir negrįžtamai pažeidžiama, sukeliant jam asmenybės ir/ar psichologinį sutrikimą, vadinamą Tėvų Atstūmimo Sindromu. Skubu pabrėžti, kad šis sindromas nieko bendro neturi su vieno iš tėvų atskyrimo dėl svarbių ir faktais įrodomų aplinkybių (vaiko žalojimo, apleidimo ir nesirūpinimo, dėl alkoholio ar narkotikų priklausomybės ir kt.). Šiais minėtais atvejais atsiribojimas nuo tokio nevykusio gimdytojo yra ne smerktinas, o būtinas.
Pastangos dėl tėvų atstūmimo pripažinimo tęsiasi pasaulyje jau keletą dešimtmečių. Vienose šalyse ši problema jau pripažįstama ir sprendžiama, kitose, deja, – kol kas dar ne. Stipriausias « argumentas », kuri naudoja nepripažįstantys tėvų atstūmimo ir jo sukeliamo psichologinio sutrikimo vaikams – Tėvų Atstūmimo Sindromo, yra tas, kad šis sutrikimas dar nėra įtrauktas i DSM-4. DSM – tai tarptautinis psichinių ligų registras ( Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders), sudarytas 1994m. JAV ir naudojamas visame pasaulyje. Šiuo metu naudojama 2000-ųjų metų 4-oji DSM versija, žinoma kaip DSM-4-TR. Būtina atkreipti dėmesį, jog DSM nėra Biblija, bet tai yra kintantis savo turiniu dokumentas. Ilgą laiką valgymo sutrikimai, tokie kaip anoreksija ar bulimija, buvo neįtraukti į DSM registrą. Šiandien – tai jau DSM registruoti ir pripažįstami bei gydytini psichologiniai sutrikimai. O štai net 80 metų prireikė, kol Gilles de la Tourette sindromas (lėtinė liga, pasireiškianti judesių ir balsiniais tikais bei elgesio ir emociniais sutrikimais) buvo įregistruotas į DSM. Dar ilgiau į DSM “kelią skynėsi” potrauminio streso sindromas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jis buvo minimas dar 1666 metais po didžiojo Londono gaisro. Tiesa, tada dar nebuvo DSM, tačiau jau buvo aprašyti šio sindromo simptomai. Vėliau per keletą šimtmečių vis atsirasdavo rašytinių įrodymų, kad tai egzistuoja. Ir tik po JAV – Vietnamo karo klinikinis psichologas Milton J. Horowitz pasiūlė Vietnamo karo veteranų patiriamą sutrikimą išskirti kaip atskirą sutrikimą. Jis 1980 metais buvo įtrauktas į tada dar DSM-III. Buvo laikai, kai žmonės gyveno šalia Alzheimerio liga turinčiųjų, psichopatų, šizofrenikų, disleksikų bei kitus sutrikimus turinčių žmonių, net nežinodami, kad jie kenčia nuo gydytinų sutrikimų, kad jie sukelia daug rūpesčio ir nepatogumų tiek sau, tiek juos supantiems žmonėms. Manau, kad tai tik laiko klausimas, kai Tėvų Atstūmimo Sindromas bus įtrauktas į DSM, kaip pripažįstamas ir gydytinas, suteikiant pagalbą, kenčiantiems nuo jo. Ironiška, kai psichologai, kurie pasisako prieš Tėvų Atstūmimo Sindromo įtraukimą į naująjį DSM-5, neturi jokių problemų ir abejonių, konsultuodami ir teikdami pagalbą į tėvų atstūmimo situaciją patekusius skyrium gyvenančius tėvus/motinas ir kitus jų šeimos narius ar net Tėvų Atstūmimo Sindromą jau įgyjantiems ar įgijusiems vaikams.
Penkeri metai atkaklaus «beldimosi» į visų atsakingų už vaikų teisių apsaugą įstaigų ir organizacijų duris davė pirmuosius rezultatus. Tėvai ir motinos bei kiti šeimos nariai, patiriantys tėvų atstūmimą, susibūrė į asociaciją Prieš Tėvų Atstūmimą (APTA). Asociacijos pastangomis surengta pirmoji Lietuvoje konferencija tema “Tėvų atstūmimo sindromas ir jo teisiniai aspektai Lietuvoje”.
Praeitais metais perskaitytas pirmasis mokslinis pranešimas tėvų atstūmimo tema, paruoštas Lietuvos psichologių V. Šap ir J.Sondaitės. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė atliko tyrimą, kurio rezultatai patvirtino, jog vaiko nuteikimas priešiškai skyrium gyvenančio tėvo atžvilgiu, piktybiškas vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo trukdymas yra vaiko psichologinis žalojimas. Tačiau profesionalai, kurie pirmieji privalėtų pasirūpinti šia problema – labai jau nevieningi. Didžioji jų dauguma, išskyrus vieną kitą, laikosi nepripažinimo pozicijos. Labai apmaudu dėl tokios psichologų pozicijos. Norisi paklausti: kodėl tada Ispanijos psichologų sąjunga dar 2008 metais šį sindromą pripažino kaip egzistuojantį ir gydytiną? O kur dar visa eilė kitų valstybių, kurios ne tik šią sąvoką be baimės naudoja, bet ir pačią problemą sprendžia.
Tai kelia susirūpinimą, nes, nesant teisinio reguliavimo bei koordinavimo, sudaromos prielaidos manipuliavimui valstybės vardu. Jau teko girdėti žinomo Lietuvos psichiatro išsireiškimą žinomos bylos adresu. Jis panaudojo tėvų atstūmimo sindromo sąvoką, nors įstaiga, kurios vienam iš skyrių jis vadovauja, oficialiai kratosi šios sąvokos, nes tai esą neįrašyta į DSM. Dar gražiau, kad tas pats psichiatras vėliau prisipažįsta nesąs Tėvų Atstūmimo Sindromo ekspertas… Nors Lietuvos psichologai nėra vieningi Tėvų Atstūmimo Sindromo atžvilgiu, tačiau ir jie pripažįsta, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo nuostatomis, šeimos, kuriose vaikams trukdoma bendrauti su vienu iš tėvų ir pastebimi kiti psichologinės (emocinės) prievartos požymiai, atitinka socialinės rizikos šeimų apibrėžimą ir turėtų būti stebimos bei nustatyta tvarka gauti socialines paslaugas.
Norėčiau akcentuoti porą momentų, apie kuriuos ryšyje su tėvų atstūmimu, vengiama kalbėti. Tai – vaiko prieraišumo vystymosi ypatybės. Tik suvokus, kaip tai vyksta, suprasime, kad tėvų atstūmimo problemos sprendimo nevalia atidėlioti nei dienai. Ką jau kalbėti apie metų metais vilkinamas skyrybų bylas.
Kitas svarbus momentas – tai tėvų atstūmimą eskaluojančiojo tėvo ar motinos psichologinės sveikatos nustatymas. Pastarųjų aštuonerių metų tyrimai skirtingose užsienio valstybėse patvirtina tą pačią prielaidą, jog dažnai vaiką programuojantis tėvas/motina turi asmenybės psichologinį sutrikimą, dėl ko surasti kompromisų neįmanoma, ir dėl ko vaikas ilgam laikui, o kartais ir visam paliekamas psichologiškai nesveiko tėvo/motinos namuose. Kartais net be galimybės bendrauti su sveikuoju iš tėvų, kuris, deja, gyvena skyrium ir pasimatymai su vaiku sabotuojami, o valdžios institucijos dėl kompetencijos stokos ir/ar nerangumo nesugeba nieko padaryti.
Teisingai pastebi Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė, ragindama koreguoti ar papildyti Civilinį Kodeksą , kad tėvų skyrybų atveju būtų reglamentuojamas vaiko bendravimas ne tik su tėvais, bet ir su kitais artimaisiais. Tai iš tiesų labai svarbu, nes vaiką su kitais giminaičiais gali sieti glaudus psichologinis ryšys, kuris, neatsižvelgiant į vaiko poreikius, yra nutraukiamas vieno iš tėvų iniciatyva.
Seimo narys Gintaras Songaila Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Civilinio kodekso pakeitimo projektą, pasiūlytą teisininko Pauliaus Markevičiaus, kuriuo siūloma koreguoti LR Civilinį kodeksą, įteisinant galimybę po tėvų skyrybų nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą ne tik su vienu iš tėvų, bet ir „su abiem tėvais arba abiejų tėvų nuolatinėse gyvenamosiose vietose pagal kintamą grafiką“. Belieka tikėtis, kad pasiūlymo projektas neužsigulės Seimo stalčiuose.
Šiandien APTA ir jos veikla – jau žinoma pasauliniu mastu, nes taip pat įsijungė į pasaulinį judėjimą dėl tėvų atstūmimo pripažinimo bei sprendimo valstybiniu mastu. Balandžio 25 dieną APTA nariai organizuoja akciją Kaune. Apie tai galite rasti informaciją svetainėse pries-tevu-atstumima.lt arba paawarenessday.com
Tėvų ir kitų šeimos narių bei giminaičių, patiriančių tėvų atstūmimą ir su tuo susijusias problemas, didžiausia viltis – kad įstaigos bei asmenys, atsakingi už vaikų teisių gynimą, pripažins tėvų atstūmimo, kaip reiškinio, egzistavimą bei imsis kardinalių veiksmų problemos sprendimui. Kad Lietuvos psichologai išdrįs reiškinius vadinti tikraisiais vardais, nors dar ir neįrašytais į DSM – tarptautinį psichinių ligų registrą, kaip tai padarė Ispanijos psichologai ir dar daugelio kitų šalių specialistai bei vienas kitas Lietuvoje. Kad Lietuvos teisininkai bei VTAT susidomės pasekti Brazilijos pavyzdžiu ir sugebės imtis tinkamų priemonių prieš tėvų valdžia savivaliaujantį ir vaiko bei skyrium gyvenančio tėvo santykiams trukdantį gimdytoją. Nepakanka iš tribūnų aiškinti, jog vaikai – tai tautos žiedas. Privalu jais pasirūpini: jų teisėmis, jų nesužalota sveikata.
Birutė van der Weg – Bražiūnienė
2013-04-25