Kas man kaip saulytė
Šypsosis ir švies?
Aš bėgu, mamyte,
Artyn prie tavęs…
Ach, kad taip būtų… Kad visi vaikai galėtų pas mamytes bėgti ir jas apkabinti…Ypač šią dieną. Deja, deja… Yra mamų, kurios tų žodžių neišgirs, kurioms jų išnešiotas ir pagimdytas vaikas nepakštelės bučinuko į skruostą tą dieną. Ne, ne, nieko tam vaikeliui nenutiko, ačiū Dievui. Jis gyvas ir sveikas…. Tik jis negali pasveikinti savo mamos. Nes to nenori jo tėvas ar kitas vaiką auginantis asmuo…. O kas belieka vaikui? Tik paklusti. Tad ir darys, kaip liepiamas…
Vaikas išgyvena tėvų atstūmimą. Gal kai kas galvoja, kad ši problema paliečia tik vyrus – tėvus. Deja, tai paliečia ir moteris – mamas. Tik gal ne taip dažnai, kaip pirmuosius.
Ką jaučia tokia mama?
Nelaiminga, sugniuždyta, bejėge… «Kalta» be kaltės. Dažnai ją lydi gėda, nes visuomenė nepajėgi suprasti reiškinio priežasčių. Tokia mama – tai normali, rūpestinga, mylinti mama, kuri NIEKADA neskriaudė savo vaikų. Tačiau visuomenė turi labai paprasta «nuosprendį» : jei vaiko neduoda, nenori, kad vaikas su mama bendrautų – reiškia yra už ką….

Skaudžiausia – kad NĖRA už ką
Ką jaučia vaikas, kuris darželyje ar mokykloje kartu su kitais vaikas piešia piešinėlį mamytei Motinos Dienai? Koks dvilypis jausmas turi gniaužti vaiko širdelę: visi patenkinti, su meile ir noru piešia, ruošia darbelį – dovanėlę, o jis??? Visi vaikai MYLI savo mamytes, o kodėl jam negalima? Kažkur skaičiau eilėraštį apie internato vaiką:
Nematė jisai motinos savo,
Nors kaime už miesto gyvena jinai…
Jis vienas tylėjo, kai choras dainavo:
„Mes laimingiausi pasauly vaikai”.
Betgi ne vien internato vaikai ilgisi savo motinų. Ilgisi ir tie, kuriems neleidžiama su jų mamomis bendrauti.
Tėvų Atstūmimo sindromo tarptautinė specialistė Ursula Kodjoe pastebėjo, kad didėja ir tokio likimo motinų skaičius. Motinų gyvenimui, toks priverstinis motinos ir vaiko ryšio nutraukimas turi panašias pasekmes, kaip ir vyrams. Skirtumai atsiranda dėl skirtingos vyrų ir moterų socializacijos, psicho-fiziologinės struktūros, biologiškai pagrįsto motinos-vaiko prisirišimo nėštumo ir gimdymo metu bei pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Egzistuoja artimas emocinis ryšys tarp motinos ir vaiko, nes ji yra svarbiausiai asmuo, į kurį kreipiamasi. Tam tikrą laiką vaikai dažnai taip pat yra svarbiausi rūpestingos mamos identifikavimo šaltiniai. Socialinė aplinka, kuri yra siejama su beveik mistiniu motinos idealu, reaguoja su išankstiniu nusistatymu ir nepasitikėjimu į motinas, kurios po išsiskyrimo praranda ryšius su savo vaikais. Motinos dažnai skausmingu būdu patiria papildomą atstūmimą, net iš savo kilmės šeimos, kai joms reikia supratimo ir paramos.
Jos reaguoja iš baimės būti labiau traumuojamos, pasišalindamos ir patirdamos depresiją, bet aktyviai nesipriešina problemai. Tokia bejėgiško paralyžiaus rūšis, kuri dažnai sukelia skausmą motinoms, susiduriančioms su išsiskyrimu su jų pačių vaikais, rodo „įgyto bejėgiškumo“ simptomus (Seligman, 1992). Jis gali paskatinti psichosomatinių ligų vystymąsi. Sveikas, aktyvus tėvų-vaikų ryšys yra tik vienas veiksnys, nagrinėjant tėvų ir motinų bendrą pasitenkinimą gyvenimu. Tačiau šis veiksnys veikia visus kitus gyvenimo aspektus ir smarkiai įtakoja žmogaus asmeninio gyvenimo būdą, kokybę, planus.”
Tūkstantį kartų jos klausia savęs, kodėl valstybė nepajėgia užtikrinti prigimtines vaiko teises būti mylimam ir globojamam savo abiejų , kad ir skyrium gyvenančių savo tėvų? Kodėl valstybė yra tokia bejėgė, kad privesti ar sutramdyti tėvų valdžia piktnaudžiaujantį ir vaiką besisavinantį tėvą? Nėra blogiau ir beviltiškiau, kai priimti teismų sprendimai realiame gyvenime neturi jokios reikšmės…
Būkit pasveikintos, mielos mamos, ir tos, kurios Motinos Dieną mėgausis meile, pagarba ir dėmesiu. Ir tos, kurioms likimas nebuvo malonus, kurios tą dieną gal būt nubrauks ašarą… Būkit pasveikintos ir tos mylinčios ir kenčiančios. mamos, kurios grumiasi už savo vaikus, kęsdamos tėvų atstūmimą. Išsaugokit savo meilę ir viltį, kas padės jums nepalūžti. Ir tikėkite – bus diena, kai jūs dar šypsositės ir būsite laimingos dėl savo vaikų dėmesio jums, tik saugokit save.
B. van der Weg – Bražiūnienė