Lietuvoje suskaičiuotume tūkstančius vaikų, kurie daugiau ar mažiau yra paliesti skyrybų ir dėl jų kylančių tėvų konfliktų dėl tolesnės vaikų priežiūros.
Klaipėdos VTAT vedėja ponia Gražina Aurylienė 2009 m. viename iš interviu dienraščiui «Vakarų ekspresas» pareiškė: «Tarnyba kasmet apipilama kalnais skundų, kurių esmė – vieno iš tėvų draudimas antrajai pusei bendrauti su vaiku ». Tokių skundų gauna ir kitų šalies miestų bei rajonų VTAT. Iš spaudoje aprašytų atvejų bei tėvu nusiskundimų išryškėja tendencija: visas VTAT dėmesys ir „supratimas“ yra skiriamas motinos interesams apginti, nesigilinant, jog motinos interesai gali turėti katastrofiškas pasekmes vaiko psichologinei sveikatai. Atkreiptinas dėmesys, jog kai kurioms motinoms metu metais «neišvėsta» karingumas, tačiau VTAT tik skėsčioja rankomis ir trypčioja, nesugebėdamos, o gal ir nenorėdamos, pažaboti tokių motinų piktnaudžiavimo ir savivalės.
Kodėl motinos Lietuvoje vis gali savivaliauti, nors Lietuvos Konstitucija ir galiojantys įstatymai yra numatę motinos ir tėvo lygiateisiškumą ir lygiavertiškumą jų vaikų atžvilgiu. Net ir tuo atveju, jei tėvai išsiskyrę? Jei tėvas nesumoka kartą kitą vaikui skirtų pinigų – jis tuoj susilaukia antstolių ir yra priverčiamas vykdyti teismo nutartį. Bet jei motina, pagal teismo sprendimą turinti vykdyti tėvo bendravimo su vaiku sąlygas, jų nevykdo, piktybiškai ir reguliariai trukdo vaiko ir tėvo bendravimui, – jai neatsitinka nieko. Net antstolių užfiksuoti daugkartiniai teismo sprendimo nevykdymo faktai ir prašymas už tai motiną bausti nesusilaukia jokio atsako. Motinos paprasčiausiai lieka nebaudžiamos… Kodėl tokia nelygybė vyrų ir moterų atžvilgiu ?
Dėl tokios situacijos kaltas Lietuvoje labai gajus motinystės mitas. Toks, kokį mes šį mitą šiandien turime, jis susiformavo XIX a. Prieš tai žmonės motinystę vertino natūraliai. XIX a. eigoje ėmė formuotis « geros motinos » sąvoka. Atsirado nuomonė, kad motinystė – aukščiausias ir pagrindinis moters tikslas ir paskirtis. Tuo laikotarpiu tai atitiko tiesą, nes užpildė sąvoką « būti moterimi ». Tuo metu buvo sunku moterį įsivaizduoti kuo nors kitu, nei motina. Šis įvaizdis buvo stiprinamas ir įgijo savotiško « spindesio », asocijuojant motiną su Švenčiausia Marija. Moterys mielai priėmė šį palyginimą ir taip palaipsniui susiformavo mitas, jog motina – tai aukščiau visų ir visko. Kaip jis bebūtų imponuojantis ir nekintantis, motinystės mitas nėra Dievo suteiktas ir nėra natūraliai susiformavęs. Tai – ekonominio vystymosi ir visuomeninių procesų rezultatas. Dėl tos priežasties daugybė dukrų ir sūnų nedrįsta prabilti apie motinos trūkumus ar jos daromas klaidas, nes kritikuoti motiną ar apie ją negerai galvoti, o tuo labiau kam nors tai garsiai pasakyti, prilygsta vos ne šventvagystei. Vaikai, kurie pajėgūs įvertinti netinkamą motinos elgesį, būna konfrontuojami neatitikimo tarp mito apie motinas ir realybės. Tokie vaikai patiria emocinį sumišimą, nes jų patiriamas realus gyvenimas neatitinka to vaizdo, kuris yra visuomenės suformuotas apie motiną. Tai, kas prieštarauja motinystės mitui, tiesiog negali egzistuoti. Beje, šis mitas Europoje sparčiai blėsta, ko negalima pasakyti apie Lietuvą. Skaitytojų komentarai po straipsniais parodo visuomenės daugumos poziciją.
Štrai po S. Trinkūnaitės straipsniu « Kiekviena gimdanti moteris-didvyrė » ( „Lietuvos rytas“ 2009-02-28) skaitau: `Kiekviena moteris, pagimdžiusi vaiką, verta pačių nuostabiausių žodžių ir pagarbos » arba « …turi moterį gerbti už tą didelį reikalą, nes ji yra jo vaikų motina`ir t.t. ir pan . Tie, kurie suabejojo tokiu moters įvertinimu už natūraliai jai gamtos skirtą priedermę – susilaukė piktų žodžių. Kitas pavyzdys: po pranešimu apie malūnsparnio katastrofą Šiaurės jūroje ir jos metu žuvusius 16 vyrų, skaitau komentarą: ` Koks siaubas, užuojauta jų motinoms`. Bet kodėl tik motinoms? Nejau tų žuvusių vyrų vaikai, žmonos, draugės, senelės, uošvienės, tėvai, broliai, seserys ir t.t neišgyvena tokio pat netekties siaubo ? Net VTAT darbuotojų samprotavimuose vaikų teisių gynimo srityje susipainiota dėl asocialumo supratimo. Motina gali nesilaikyti įstatymų, susitarimų, piktnaudžiauti valdžia vaikui ir t.t. Niekas į tai nekreipia dėmesio, nors tai – jau asocialus elgesys. Bet tėvas už visiškai tokius pat veiksmus yra baudžiamas.
Motinai atleidžiama labai daug vien todėl, kad ji – motina. Šiais laikais visi: valstybės vadovai, parlamentarai, karališkų šeimų nariai, net Romos popiežius, gali būti kritikuojami ar net jumoristinėse laidose išjuokiami. Bet tik ne motinos. Jos tebeturi aukščiausią vietą « garbės podiume ». Apie moteris, ypač blondines, taip pat apie uošvienes ir anytas sukurta daugybė pašiepiančių ir net įžeidžiančių juokelių. Bet ar daug jų girdėjote apie motiną? Šiais laikais į mitus žiūrima kritiškai, jie žlunga vienas po kito po naujų tyrinėjimų ir nuo naujų įrodymų apie jų nepagrįstumą. Bet motinystės mitas vis dar gyvuoja, nes jo šalininkai net nesiruošia kitaip pažvelgti į šaindieninius visuomenės pasikeitimus, atradimus ir naujausių tyrimų rezultatus šioje srityje. Jie laikosi “ įsikibę” vos ne šimtmečio senumo teorijų, kurios šiais laikais netenka savo aktualumo, yra atgyveniusios ar tiesiog paneigtos kitų tyrinėjimų. S.Freudas, kuris paskelbė, kad moteris dėl savo sugebėjimo kentėti bei pasyvumo yra labiau sutverta vaikų auginimui, nei kas kitas, mirė dar prieš antrąjį pasaulinį karą. W. Winikotas (Winnicott), padaręs išvadą, kad motinystės jausmas gamtos duotas moteriai, mirė vos prasidėjus feminizmo judėjimui, 1971m. Beje, abu šie psichologai priklausė motinos mito klestėjimo epochai. Vėlesniais laikais psichologai analitikai priėjo išvados, kad motinystės jausmas ir su tuo susietas elgesys motinoms nėra įgimtas ir neatsiranda kartu su kūdikio gimimu. To reikia išmokti. Kad tai tiesa parodo ir motinų atliekami nusikaltimai savo naujagimių ar mažamečių vaikų atžvilgiu ( nužudymai, palikimai „Gyvybės langeliuose“, nepriežiūra, apleidimas, atsisakymas ir t.t.) Motinystės mito šalininkai remiasi pasenusiu argumentu, jog mažam vaikui motina yra nepakeičiama. Bet pamiršta pridėti žodi gera motina. Naujausi tyrimai santykių bei jauniausio amžiaus vaikų vystymosi srityje neginčijamai įrodė, jog pirmuosius kūdykystės metus motina vaiko gyvenime yra svarbiausia ne dėl `prigimtinės teisės` į vaiką, o dėl elementarių fiziologinių procesų, kurie padeda vaikui išgyventi. Bet apie tai, kad tie patys tyrimai įrodė, jog antraisiais vaiko gyvenimo metais tėvas yra svarbesnis vaiko gyvenime, nei motina – kažkodėl nutylima.
Didžiulį smūgį motinystės mitui sudavė Simone de Beauvoir, žymi feminizmo teoretikė. Ji siekė šio mito reikšmę sumenkinti, tuo būdu išlaisvindama moterį. Ji akcentavo, jog moteris taip pat yra moterimi, net jei ji ir negimdė vaikų.
Feminizmo proceso metu, akcentuojant moters išlaisvinimo iš buities « gniaužtų » ir jos lygiateisiškumo visuomenėje idėjas, tėvo svarba ir jo vaidmuo vaikų auklėjime buvo akcentuojami vis mažiau. Netgi atsirado « mokslinių išvadų », kad vyrai beveik ar net visiškai nesugeba auginti vaikų.Be jokios abejonės motinos nusipelno visuomenės padėkos už jų pastangas vaikų ir šeimos labui. Bet gi ta visuomenine pagarba skiriama ne vien tik iš ties geroms motinoms, bet aplamai visoms be išimties. Juk ir negera motina taip pat 9 mėnesius kūdikį po širdim nešiojo ir skausmuose gimdė. Motinystes mitas yra kaip būtina priemonė motinų nekaltumo prezumpcijai, nepakaltinamumui. Tai tik viena motinystės mito pusė. Nemanykime, jog visuomenėje, kurioje dominavo vyrai, šis mitas daugiau kaip 100 metų išsilaikė vien todėl, kad jie savo motinoms taip ypatingai dėkingi buvo. Motinystės mitas yra lyg atpirkimas už tai, kad moterys, gimdydamos vaikus, netenka galimybės dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Vyrai negali perimti iš moterų vaikų gimdymo funkcijos, bet prižiūrėti ir užauginti vaikus gali neblogiau, nei motinos. Vyrams motinystės mitas parankus ta prasme, kad jie nesijaucia pririšti prie namų ir vaikų ir gali daugiau dėmesio skirti veiklai už namų sienų. O be to, ir konkurencija mažesnė.O moterys? Kodėl jos turėtų atsisakyti išgarbintos ir išaukstintos pozicijos? Juk tai labai patogu: pagimdei vaiką ir jau esi pagarbinta (jei vaiko nepriežiūra « nebado akių », tad lieka neaišku, ar vaikas pakankamai dėmesio ir meilės gauna, ar tinkamai bus auginamas bei auklėjamas). Nuolatinė motinystės idealizacija atima iš moterų galimybę įvardyti jausmų ir emocijų sumaištį. Bet tai nesvarbu. Svarbu žodis motina. Tuo viskas pasakyta. Nebereikia jokių papildomų pastangų tam, kad iškovotum pripažinimą visuomenėje. Tad kaip garbės ir pripažinimo kompensacija tebesilaikoma motinystės mito.
Šiandienines psichoanalizės kol kas nepajėgios Lietuvoje panaikinti šių moralizuojamų teorijų dėl motinystės mito, nes specialistai laikosi vos ne šimtmečio senumo teorijų ( pvz. Viena Klaipėdos psichologė interviu pareiškia, jog vaikui motina svarbiausia iki 7 metų, nenurodydama, kuo ji pagrindžia savo argumenta). Taip klaidinama visuomenė ir įtvirtinamas motinystės mito klestėjimas.
Kas gi atsitiktų, jo atsisakius? Atsisakius motinystės mito daugeliui motinų tektų daug atsakingiau atlikti motinystės pareigas, gal net padaugėtų motinų, kurioms reikėtų vienokios ar kitokios paramos ( ne vien materialinės), o gal net ir nuobaudų. Nuėmus tą aureolę, kurią motinoms suteikia motinystės mitas, pasirodytų, kad motinų veiksmai ir elgesys ne visada yra teigiami ir teisingi vien dėl to, kad jos yra motinos.Deja, deja, mūsų visuomenė tampa kurčia ir akla, jei kas bando paliesti motinos vardą. VTAT darbuotojai irgi labiau susirupinę vaiko materialine gerove (aprengtas, pamaitintas, turi stogą virš galvos) ir dažnai rimtų signalų apie netinkamą motinos elgesį su vaiku net nesivargina išgirsti. Dėl visko kaltas pernelyg didelis kiekis pedagoginį darbą dirbančių moterų, kurių didelė dalis– greičiausiai irgi motinystės mito šalininkės..
Ne mažiau svarbi ir vyriausybės bei politikų pozicija tuo klausimu. Socialinnes apsaugos ir darbo ministro J. Dagio bei jo patarėjos J. Ramonienės paskutinių savaičių pasisakymai šeimos, motinystės ir tėvystės temomis išryskina jų stereotipinį požiūrį ir motinystės mito laikymąsi. Puiku, kad naujasis ministras skiria didžiulį dėmesį šeimos kulto propagavimui. Bet būkime realistiški: Lietuvoje pastaraisias metais daugiau nei pusė santuokų baigiasi skyrybomis.. Tad kas pasirūpins išsiskyrusių porų vaikais? Jų moralinių vertybių formavimu, pagaliau psichologine sveikata? Nemanau, kad keletas brangių švenčių, skirtų šeimoms, išspręs problemas. Dabar gi Lietuvoje, kaip pastebėjo Algirdas Meškauskas, Vyrų krizių centro steigėjas, situacija net ydinga, nes po skyrybų motinos pasisavina vaikus, tėvui užkertami visi keliai ( beje, su VTAT, advokatų, medikų pagalba), o vaikas auginamas giminaičių. Tai kelia rūpestį, nes, nepakeitus konservatyvaus mąstymo, negalima tikėtis ir pažangos. Šeimoms skirtos šventės gerai, bet gal šalia jų būtų tikslinga skirti lėšų tyrimams, specialistų apmokymui, sprendimų ieškojimui, kad vaikai augtų laimingesni. Ne tik šeimoje, bet ir jos netekę. Belieka neprarasti vilties, kad po kelių metų nepasijusiu nejaukiai, kaip šiandien( balandžio 21 d), kai žinių laidoje per Nyderlandų TV buvo pranešta, jog nelaimingiausi vaikai gyvena Maltoje, Latvijoje ir, deja, Lietuvoje. Kad po kelių metų ne tik visi žinos, kas yra TAS , bet bus sukurta veiksmingų priemonių sistema, kuri sudrausmins savivaliaujančius tėvus ar motinas ir apsaugos vaikus nuo šios psichologinio žalojimo rušies.
O tam reikia tiek nedaug: suvokti, jog vaikų auginimas nėra vien motinų reikalas, bet tai – šeimos reikalas. O jei jos nebėra tai vis tiek tai lieka dviejų žmonių: motinos ir tėvo reikalu. Tik tada vaikams nebegrės TAS.
B.van der Weg – Bražiūnienė
Naudota literatūra:
• Louis Schützenhöfer “ In aller Liebe. Wie Mütter ihre Kinder unglücklich machen” . Wenen, 2004
• E. Badinter `De mythe van de moederliefde, geschiedenis van een gevoel. Amsterdam, 1983.
• E. Berne. `Mens erger je niet. De psychologie van de intermenselijke verhoudingen`. Amsterdam, 2003
• B.Hellinger, G. Weber en H. Beaumont `De verborgen dynamiek van familiebanden. Haarlem, 2001
• Medžiaga internetiniuose puslapiuose apie S.Freudo, W.Winnicotto, S de Beauvoir veiklą.