Kol kas labai sunkiai, bet jau formuojama teismų praktika, kai po vaiko tėvų skyrybų jo gyvenamoji vieta nustatoma su abiem tėvais po lygiai (alternuojamos gyvenamos vietos principas, arba 50/50 tėvystė). Byla nr. e3K-3-279-969/2019: ” 62. Nagrinėjamoje byloje teismai, nustatydami atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, rėmėsi šiais argumentais: 1) duomenys neskelbtini maksimalus bendravimas su abiem tėvais; atsižvelgdami į tai, teismai sprendė, kad maksimalus bendravimas idealiąja sąvokos prasme – vaiko praleidimas po 50 procentų laiko su kiekvienu iš tėvų, t. y. šalių vaiko gyvenimas po savaitę su kiekvienu tėvu, jam yra stabilumo garantas – jausti kiekvieno tėvo meilę bei dėmesį bei rūpestį; 2) tokia bendravimo tvarka, esant tėvų ypač dideliam tarpusavio konfliktiškumui, eliminuos (arba bent jau sumažins) vaiko kaskart išgyvenamą lojalumo konfliktą ar pačių tėvų galimybes manipuliuoti situacijomis perduodant vaiką vienas kitam; 3) abu tėvai yra rūpestingi, mylintys ir siekia užtikrinti ne tik būtinuosius, bet ir kitus vaiko poreikius; 4) abu tėvai yra išskirtinės asmenybės, turinčios skirtingą pasaulėžiūrą bei savitą požiūrį į daugelį dalykų ir tai jokiu būdu nereiškia neigiamo poveikio vaikui, o priešingai – papildo vaiko kaip asmenybės formavimąsi, daro jį įvairiapusiškesnį; sudarius galimybę vaikui kiek įmanoma maksimaliai bendrauti su vienu iš skyrium gyvenančių tėvų, vaikas bus apgaubtas dar didesne meile, šiluma ir rūpesčiu, ir tai žymiai pagerins jo emocinę sveikatą; 5) vaikas, ne kartą paklaustas, su kuriuo iš tėvų nori gyventi, yra nurodęs, kad nori gyventi su abiem; 6) tokiu principu šalys su vaiku bendrauja jau daugiau nei pusę metų ir tokia bendravimo tvarka visiškai atitinka vaiko interesus ir poreikius. Bylą nagrinėję teismai taip pat motyvavo, kodėl buvo atmesti ieškovės argumentai ir juos pagrindžiantys (kai kurie iš jų nurodomi ir kasaciniame skunde), susiję su, jos manymu, per ilgu 7 dienų tarpu tokio amžiaus vaikui nesimatyti su mama. Teismai nurodė, kad šalių vaikui yra beveik septyneri metai, o duomenų, kad nusistovėjusi tvarka neatitiktų jo interesų, byloje nėra.”
Pagaliau realiai užtikrintas Lietuvos CK Šeimos Knygos 3.156 straipsnis- Tėvų valdžios lygybė- veikimas praktikoje. Norisi tikėti, jog teisėjai tik su retomis išimtimis, tik faktinių įrodymų pagrindu, priims kitokius sprendimus. Beje, tokie sprendimai turėtų būti priimami ne tik tada, kai tėvai susitaria dėl vaiko gyvenamos vietos 50/50 laiko modeliu, bet ir tada, kai nesusitaria. Diskutuotinas vaiko noro tuo klausimu paisymas. Jei nėra jokių konkrečiai įrodytų indikacijų, jog vienas iš vaiko tėvų nėra tinkamas vaiką auginti ir jį auklėti, vaiko išreikšta nuomonė neturėtų būti aukščiau Lietuvos įstatymų bei vaiko interesų, kurių jis dėl nepakankamos brandos ( iki tam tikro amžiaus) nėra pajėgus tinkamai suprasti bei įvertinti. Tai užkirstų kelią manipuliuoti vaiku, siekiant jo palankumo.
O VTAT darbuotojams svarbu atkreipti dėmesį į tos pačios bylos punktą:”50. Pagal CK 3.169 straipsnio 2 dalį, jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Remiantis CK 3.170 straipsniu, tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas. Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka.”
Dažnai susidaro įspūdis, kad tėvų atstūmimo atvejais, kai aiškiai stebimas vieno iš tėvų piktnaudžiavimas tėvų valžia, VTAT tiesiog žaidžia žaisdimus, vietoj to, kad skubiai taikytų piktnaudžiaujančiam VTAT galioje esančias nuobaudas.