Tai bus skaudi istorija. Ji apie tai, kaip vyras po skyrybų neteko galimybės bendrauti su savo sūnumi ir dėl to labai išgyvena. Kartu kviesime susimąstyti ir suprasti, kad vaikai ir po skyrybų neturi prarasti ryšio su savo tėčiu. Be to, pristatysime naujovę – lygiavertes skyrybas, kurios vis dažniau praktikuojamos Vakarų šalyse. Vilnietis gydytojas Giedrius (vardas pakeistas) savo istoriją pasakoja anonimiškai, nes nenori, kad apie tai sužinotų pažįstantieji jo vaikus. Šie dėl tėvų skyrybų ir po jų sekusių konfliktų ir taip prisikentėję. Tie vaikai dabar jau mokinukai – devynerių sūnus ir vienuolikos dukra. Savo sūnų pašnekovas matęs jau seniai. Taip yra todėl, kad pats berniukas psichologams pateikus klausimą, ar nori toliau matytis su tėvu, atsakė: „Ne.“ Pasak pašnekovo, tuomet penkiametis vaikas tai sakė dėl mamos įtaigos. Ji abiem savo vaikams po skyrybų tik ir tepasakojo, koks jų tėtis yra blogas. Dukra, kuri visą laiką buvo labiau tėčio dukrytė, mamos spaudimą dar atlaikė, o sūnus – ne… Nesutapo požiūriai Išsiskyrė Giedrius su Laura (vardas pakeistas) prieš šešerius metus. Oficialiai susituokę jie nė nebuvo. Viena išsiskyrimo priežasčių – nesutapo požiūris į vaikų auklėjimą. Pavyzdžiui, mama buvo linkusi jiems susirgus juos gydyti alternatyviosios medicinos priemonėmis, o tėtis, pats būdamas gydytoju, tam nepritarė. Sloguojantiems vaikams mama neleisdavo žaisti vonioje, o tėtis manydavo, kad tai daryti galima. Galiausiai nesutarimų prisikaupė tiek, kad abu nusprendė pasukti skirtingais keliais… Giedrius pradžioje buvo, jo žodžiais tariant, paverstas „savaitgaliniu“ tėčiu – jam leista su vaikais būti kas antrą savaitgalį ir kiekvieną trečiadienį vakarais. Tačiau Laura ėmė vis labiau vaikus savintis ir tėvo bendravimą su jais riboti. Ypač jai nepatiko Giedriaus noras ir toliau stengtis prižiūrėti vaikus, pareiškiant savo nuomonę, kaip juos reikia gydyti, į kurią mokyklą juos užrašyti ir pan. Kad buvusio vyro bendravimą su vaikais apribotų, moteris ne kartą kvietė policiją ir vyrą kaltino smurtu prieš ją bei kitais nebūtais dalykais (atsakingos institucijos vėliau patvirtindavo, kad kaltinimai nepagrįsti).
Atstūmimas patvirtintas oficialiai
Dabar Giedrius su sūnumi, pagal teismo išvadą, galėtų matytis, tik prižiūrimas psichologės. Ši, pasak jo, susitikimą vis atidėlioja – tai kažkas serga, tai jai atostogos, tai vaikams… Kartą Giedrius nuėjo į renginį sūnaus mokykloje, ir jam buvo iškviesta policija – vien todėl, kad mama yra išaiškinusi mokyklos administracijai, kad tėvas nedalyvaujant psichologei negali nė prisiartinti prie sūnaus. Giedrius sako: jeigu seniau būtų išgirdęs iš kokio pažįstamo, kad teisme šio vaikas sakęs tėvo matyti nebenorintis, tai ir pats galvotų, kad, matyt, tas vyras yra padaręs kažką negero. O dar jeigu žmona kelis kartus pasiskųstų policijai, kad smurtaujama, atrodytų, negi ji gali išsigalvoti tokius dalykus?.. Bet kerštaujančios moterys tikrai ryžtasi tokiems dalykams. Kad Giedrius šioje situacijoje yra nukentėjusysis, neseniai patvirtino teismo ekspertizė. Jos išvadoje vienareikšmiškai konstatuota – „tėvo atstūmimas“. Pasak pašnekovo, tokios sąvokos vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai bei teismai vengia. Jie tradiciškai linkę palaikyti mamų pusę.

Vilties mažai
Su dukra Giedrius toliau bendrauja „savaitgalinio“ tėčio režimu, nors jeigu savaitgalį jam tenka budėti ligoninėje ar jeigu dukra suserga, motina susitikimo į kitas dienas neperkelia. Vasarą dvi savaites jam leidžiama atostogauti kartu su dukra, tačiau neleidžiama kartu keliauti į užsienį. Pats tėtis yra apkeliavęs daug šalių ir mielai kažkur pasiimtų vaikus kartu, tačiau negali, nes Laura su tuo nesutinka.
Giedrius pripažįsta, kad jo istorija pažengusi tiek, kad beveik nebėra vilčių, kad jo santykiai su sūnumi pasitaisys. Tačiau jis nori viešinti šią problemą bei visiems papasakoti apie tai, kokia sunki būna kai kurių vyrų dalia po skyrybų. Inteligentiškas pašnekovas daug domėjosi ir situacija kitose šalyse, tad tolesnis pasakojimas apie tėvų atstūmimą ir lygiavertę partnerystę bus paremtas jo surinktais duomenimis. Visgi kodėl jis, nebeturėdamas vilčių atkurti santykius su sūnumi, toliau rašo skundus įvairioms instancijoms ir bylinėjasi teismuose? Pašnekovas atsako: „Neretai, kai moterys po skyrybų trukdo tėvams bendrauti su vaikais, šie kurį laiką bando palaikyti ryšius, bet, nuolat susidurdami su kliūtimis, nuleidžia rankas. O motinos, kurios pačios visomis jėgomis trukdė jiems bendrauti, vaikams ima sakyti, kad jie savo tėvui nerūpi. Taigi užaugę vaikai tiki, kad jie tėvui nebuvo reikalingi… Mano vaikai tikrai žinos, kad jie man labai rūpėjo!“
Norėjosi išklausyti kitą pusę
Padėtį pakomentuoti MAŽYLIS prašė ir Giedriaus vaikų mamos. Gal, jos išklausius, situacija imtų atrodyti visai kitaip? Tačiau moteris kalbėtis atsisakė, sakydama, kad nenori pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą ir velti į šiuos reikalus vaikų (mes jai sakėme, kad šiame straipsnyje žmonių tapatybės nebus atskleistos ir vaikai tikrai nieko nesužinos).
Dar daugiau atstumtų tėčių
Ryšį su vaikais po skyrybų praranda maždaug 50 proc. atskirai gyvenančių tėčių. Žinoma, kartais ryšys nutrūksta dėl vyrų kaltės, kai šiems vaikai iš tikrųjų nerūpi. Tačiau neretai tėčiai ir vaikai palūžta dėl mamos, vis aiškinančios, koks tėvas buvo blogas, spaudimo. Prieš keletą metų Lietuvoje įkurta Asociacija Prieš Tėvų Atstūmimą, kuriai priklauso nemažai tėčių, po skyrybų besijaučiančių nepelnytai išstumtais iš vaikų gyvenimo.
Tėvų atstūmimo būdai
Nuolat klausydamas mamos kalbų, kad jo tėtis labai blogas, vaikas ima tuo tikėti, net jei tos kalbos iš piršto laužtos… O ir mamos nuotaika vien su ja gyvenančiam vaikui greitai persiduoda. Nemažai moterų tėvus iš vaikų gyvenimo išstumia, tyčia to nė neplanuodamos, tiesiog nesąmoningai nuteikdamos vaikus prieš juos. Giedriaus atveju išeina, kad jis buvo atstumtas, nes vaikas pats atsisakė su juo bendrauti. Net ir psichologai, vaiko teisių apsaugos specialistai Lietuvoje bijo prieštarauti penkiamečio pasakytam „nenoliu pas tete“. Specialistai galvoja: gal iš tiesų yra kažkokia priežastis, gal tėvas tikrai smurtavo, nors ir nepavyko to įrodyti?.. Tačiau juk dažnas penkiametis ar šešiametis sutiks pasakyti nebenorintis matyti tėvo vien todėl, kad mama pažadės jam nupirkti naują dviratuką! Dar neretai pasitaiko, kai tėvas atstumiamas, vaiką išvežant į užsienį. Tuomet fiziškai bendrauti ir taip tampa sunku, o dar jei moteris pasako, kad neleis bendrauti be teismo sprendimo, išeina, kad bylinėtis reikėtų svečioje šalyje, ir daugeliui tėvų tai tiesiog fiziškai neįmanoma. Kompromisas neįmanomas Bet juk visos mamos nori, kad jų vaikams būtų gerai… Tad kodėl nutinka tokių negerų dalykų? Giedriaus nuomone, ne pačios moterys kaltos dėl to, o sistema, kuri tarsi automatiškai po skyrybų priteisia vaikus mamoms (išskyrus atvejus, kai mama psichiškai nesveika, sėdi kalėjime, yra alkoholikė ar pan.). Kai nustatoma, kad vaikas gyvena su mama, ši gali lengvai daryti įtaką jo santykiams su tėvu. Tada moteris pasijunta viršesnė ir jai norisi savo galia naudotis bei savintis savo vaikus. Skyrybos jai tarsi reiškia, kad su vyru ji nebeturi nieko bendro, taigi norinti, kad to vyro nebeliktų ir vaikų gyvenime… Pasak Giedriaus, išeina, kad mama, neleidžianti vaikui bendrauti su tėvu, naudoja smurtą prieš vaiką. Vaiko teisių specialistai, psichologai, teisėjai siūlo tėvams tartis, ieškoti kompromiso. Bet koks gali būti kompromisas, kai iš tavęs nori atimti vaikus? Negi sakysi: „Gerai, vieną vaiką tau atiduodu, leisk matytis nors su kitu…“ Pašnekovo įsitikinimu, negerai ir tai, kad Lietuvos teismuose, jeigu po skyrybų sutuoktiniai toliau bylinėjasi dėl vaikų, labai ieškoma tėvo netobulumo.
Jei motina sakys, kad dėl savo vaikų kovos iš visų jėgų, ji bus laikoma gera mama. Jeigu kovoti dėl savo vaikų nuspręs tėvas, jis daugelio bus palaikytas smurtautoju.
Bet juk ir neišsiskyrusiose šeimose žmonės nėra tobuli, jie prie vaikų ir nusikeikia, ir juos išbara, ir net „užbaliavoja“ iki paryčių. Ir už tai vaikai nėra iš jų atimami, tad ar teisinga juos už tai atriboti nuo atskirai gyvenančių tėčių? Žinoma, yra veiksmų, dėl kurių tėvai tikrai neturėtų matyti savo vaikų, tačiau nereikia kabinėtis prie dalykų, kurie atleidžiami kartu gyvenančioms šeimoms.
Tėtis ir mama – lygiaverčiai?
Iš tiesų gana ilgai mamos buvo lai komos svarbesnės vaikams nei tėčiai, bet dabar pasaulyje palengva įsivyrauja nauja koncepcija, teigianti, kad abu tėvai – lygiaverčiai. Nustatyta, kad mama, be galimybės žindyti vaiką, daugiau jokių privalumų, palyginti su tėčiu, neturi. Taigi ta tvarka, pagal kurią vaikai po skyrybų tarsi automatiškai priteisiami mamoms, pradedama laikyti žalinga vaikams. Lietuvoje po skyrybų 96 proc. vaikų lieka gyventi su mamomis, 4 proc. – su tėčiais. Vakarų šalyse vaikų, liekančių su tėčiai, gerokai daugiau. Be to, Vakarų šalyse vis labiau pripažįstama, kad turėti „savaitgalinį“ tėtį yra prasta išeitis – geresniu variantu, kai šeima skiriasi, laikomas lygiavertės tėvystės metodas. Paprastai tokiu atveju vaikai savaitę gyvena su mama, savaitę – su tėčiu. Galimi ir kitokie laiko paskirstymo variantai, ir nebūtinai visiškai vienodomis dalimis. Pakanka, kad vienas iš tėvų turi vaiką iki 65 proc. laiko, o kitas – per 35 proc. Pavyzdžiui, vaikas gali keturias dienas gyventi su mama, o tris, nuo penktadienio iki sekmadienio, – su tėvu. Lietuvoje, jei „savaitgaliniai“ tėčiai su vaikais bendrauja sklandžiai, jie kartu praleidžia 20–25 proc. laiko.
Skyrybų sumažėtų?
Jau ir Lietuvoje pažangesni specialistai palengva pradeda kalbėti apie lygiavertę tėvystę. Tačiau net jeigu tėvai sutartų dėl to, kad po skyrybų nori vaiku rūpintis abu po lygiai, mūsų teismai to nepripažintų, nes tokia galimybė tiesiog nenumatyta įstatymuose. Lygiavertė tėvystė labiausiai praktikuojama Belgijoje, Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse. Ten ji nustatoma apie 30 proc. visų skyrybų atvejų. JAV atlikti tyrimai netgi parodė, kad, pradėjus taikyti lygiavertę tėvystę, skyrybų apskritai sumažėja. Kaipgi taip? Giedrius įsitikinęs, jeigu po skyrybų vaikas bus su mama, ši iš buvusio vyro gaus pinigų, jai priklausys kitos socialinės lengvatos. O jei tėvystė bus lygiavertė, moteriai vyro pinigai nepriklausys, tad skirtis tiesiog neapsimokės finansiškai.

Gintarė Kairytė
“ Mažylis” , 2017 m. birželis