Prieš savaitę kitą spaudoje buvo diskutuojama apie motiną, kuri pakartotinai apspjovė Panevėžio VTAT darbuotoją. Apspjautoji parašė skundą ir motina bus kviečiama į teismą dėl chuliganiško poelgio.
Labai paprasta tokį motinos elgesį įvardinti chuliganizmu. Tačiau kitas, esminis klausimas – kokie motyvai skatina šią motiną elgtis chuliganiškai ? Galbūt, ši motina turi psichologinių ar elgesio sutrikimų, kurie išprovokavo tokį jos elgesį ? Minėtoji VTAT turėjo reikalų su šia motina ir jos dukra. Mat, mergaitė skundėsi VTAT dėl motinos psichologinio ir fizinio smurto prieš ją. Tačiau neaišku, ar VTAT darbuotojai, prieš priimdami sprendimus, tinkamai įvertino motinos psichologinę būklę. O ir teismas, kuris baudė ją už pirmąjį spjūvį, ar pabandė tai išsiaiškinti?
Deja, vos vienas kitas VTAT darbuotojas, teisėjas ar kitas vaikų teises turintis ginti pareigūnas, atpažįsta sutrikusios psichikos ar elgesio asmenis, kurie dažnai atrodo ir elgiasi normaliai. Tokių žmonių skaičius yra gana didelis, o jų daroma žala po skyrybų puolamam ir atstumiamam tėvui, nuosaviems vaikams bei visuomenei yra gigantiška. Dėl to, kad teisėjai nėra psichologai, o VTAT darbuotojai dėl nepakankamos kvalifikacijos pateikia nekompetetingas išvadas, vaikai yra teismų sprendimais dažnai patikimi auginti būtent tiems sutrikusios psichikos ar elgesio asmenims.
Spalio 2-3 dienomis Niujorke įvykusiame simpoziume Tėvų Atstūmimo Sindromo klausimais šalia kitų problemų aptarimo, didžiulis dėmesys buvo skiriamas VTAT darbuotojų, advokatų ir teisėjų dažnai neigiamam vaidmeniui bei jų veiklos įtakai vaikų psichologinio žalojimo, sukeliant jiems PAS, juridiniam ir teisiniam įtvirtinimui.
Psichologijos profesorė Jayne Major, Ph.D. savo pranešime “Abnormaliosios psichologijos, Šeimos teisės ir Tėvų Atstūmimo Sindromo “makabriškas šokis” pabrėžė, jog veikianti teisingumo sistema nepajėgi apginti vaikų, kai juos žaloja jų pačių tėvai, turintys psichologinių sutrikimų. Tokių tėvų auginami vaikai praranda galimybę kritiškai mąstyti, patiria niokojantį jų asmenybę savo antrosios “pusės” praradimą, yra pasmerkti socialinių ryšių ribotumui bei psichinėms problemoms.
Greičiausiai profesorės išsakytos mintys tinka ir Lietuvos situacijai. Ar teismų sprendimai dėl konfliktinių skyrybų, įsiplieskus nesibaigiantiems ginčams dėl vaiko gyvenamos vietos nustatymo ar atskirai gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku sąlygų, yra visada teisingi? O gal vaikas paliekamas augti jį žalojančioje ir žlugdančioje aplinkoje, su psichologinių ir/ar elgesio problemų turinčia motina arba tėvu ar kitais jį prižiūrinčiais asmenimis?
Harvardo psichologė M. Stout knygoje “Sociopatas kaimynystėje” (The Sociopath Next Door”) pateikia stulbinančius skaičius, jog vienas iš 25 žmonių yra sociopatas. Tai yra apie 20% žmonių turi asmenybės sutrikimų, kurių sunkiausi yra įtraukti į DSM 4. Lietuvoje atitinkamai į TLK-10. Tai ribinės asmenybės tipo sutrikimas ( F 60.31), histrioninio tipo asmenybės sutrikimas (F60.4), asocialaus tipo asmenybės sutrikimas ( F 60.4) bei narcistinio tipo asmenybės sutrikimas( F60.8). Sociopatams būdingas žiaurumas, moralinių vertybių neturėjimas, nemokėjimas užjausti bei nesugebėjimas įsijausti į kito žmogaus išgyvenimus. Sociopatams nepažįstamas gailesčio jausmas. Šios savybės neigiamai įtakoja jų pačių bei juos supančių žmonių gyvenimą.
Profesorė J. Major atkreipė dėmesį į tai, jog užsitęsusiose šeimos konfliktų bylose jų dalyvių tarpe žmonių, turinčių psichologinius sutrikimus, procentas yra dar didesnis. Nes jie nesugeba spręsti problemų nekonfliktuodami, nepripažįsta kompromisų. Jiems trūksta įžvalgumo, bei supratimo, kad jų elgesys ir yra problemos sprendimo stabdis. Tokie žmonės pripažįsta tik tokius sprendimus, kurie atitinka jų norus. Jie kaltina kitus, vengia koreguoti savo elgesį, nesugeba sukurti pasitikėjimu pagrįstų santykių, yra neprotingi ir nenuosaikūs savo argumentuose bei reikalavimuose. Jiems svarbiausia, jog turi būti taip, kaip jie nori, arba niekaip kitaip. Jų elgesys nėra epizodiškas. Jis yra toks visuomet ir su visais.
Dažnai dėl VTAT nerangumo ir kompetencijos stokos nėra laiku ir tinkamai įvertinami vaiką žalojantys faktai, nustatomas tikrasis konfliktiškos motinos ar tėvo profilis. Didžiausia klaida, kurią daro VTAT, yra priešiškas nusiteikimas ne prieš teismų sprendimų bei susitarimų nevykdantį tėvą ar motiną, bet prieš tą, kuris skundžiasi sistemingai pažeidinėjamomis vaiko ir savo teisėms. Dažnas, besikreipiantis su nusiskundimu dėl vaiką auginančio tėvo sistemingo bendravimo su vaiku pažeidinėjimo ar boikotavimo, yra vertinamas kaip įkyrus VTAT darbuotojų ramybės drumstėjas.
Dar tragiškiau, kai tokie paviršutiniški ar šališki nekompetetingų VTAT darbuotojų buitinio lygio pareiškimai pateikiami teismui kaip oficialios valstybinės institucijos išvados. Tai nulemia galimai klaidingą teismo sprendimo priėmimą ir vaiko tolesnio žalojimo juridinį įtvirtinimą.
Dažnai aršiai dėl vaiko besikaunantis tėvas net nežino galimų vaiko žalotojo psichologinių sutrikimų diagnozių. Jis tiesiog žino, jog taip iš tiesų mylintis vaiką gimdytojas nesielgia.
Kaip vertinti VTAT poziciją, kai ji patenkina motinos užgaidą, nustatant vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo bendravimo sąlygas, jog vaiką tėvas galės lankyti, neišsivežant iš mažo rajono miestelio. Šiame miestelyje vienintelė asfaltuota gatvė – tai plentas tarp dviejų miestų. Miestelyje yra maža kavinukė bei dar mažesnė parduotuvė, prie kurios dažnai būriuojasi kaimo girtuokliai. Ar iš meilės savo vaikui reikalauta išimtinai tokių sąlygų? Priversti vaiką «minkytis» po pažliugusias gatveles, lyjant lietui ar sningant, žiūrėti į susibūrusius girtuoklius ar, spaudžiant šaltukui, sėdėti ne vaikams skirtoje kavinėje ? Mylinti ir sveikai protaujanti motina džiaugtųsi, kad vaikas smagiai praleis keletą valandų, kažką nauja pamatys, sužinos. Bet šio minimo vargšo vaiko motinai vaiko gerovė nerūpi. Tokiu savo reikalavimu ji stengiasi kuo labiau suvaržyti tėvo ir vaiko bendravimą. Įdomu tai, kad VTAT darbuotojai neįžvelgė motinos ribotumo ir jos meilės vaikui stokos. O gal net psichologinio motinos sutrikimo- galimos paranojos, ar kliedesinių sutrikimų ar net asocialios asmenybės?
Arba kaip vertinti VTAT sprendimą, kai ji pareiškia oficialią išvadą teismui, kad tėvas, kuris mėgsta dviračiu važinėtis kartu su dukra ir kartu dainuoti daineles, negali būti vertinamas kaip rimtas tėvas, todėl jo ir dukros bendravimas turi būti ribojamas iki minimumo. Kitų tėvo “nusikaltimų” nebuvo rasta…
Arba seneliai pateikia VTAT šešių metų vaiko pasirašytą raštelį, kad tėvas jį psichologiškai žalojo. Pokalbio metu paaiškėjo, kad vaikas neturi jokio supratimo, ką reiškia psichologinis žalojimas ir kad vaikas net labai myli savo tėvą. Ir šiuo atveju VTAT «suklupo».
Kol teismų “karuselė” prasisuka besibylinėjant, vaikui yra padaroma nepataisoma ir neatstatoma psichologinė žala.
Ypatingo dėmesio reikalauja advokatų veiklos įvertinimas. Dar 1850 metais Europoje buvo įtvirtinta nuostata, kad advokato užduotis – teisybės ieškojimas ir jos gynimas. Deja, ši nuostata šiais laikais galioja labiau kaip išimtis, o ne taisyklė, nes advokatas gina ne teisybę, bet savo klientą. Konfliktinių skyrybų atveju advokatas taip pat gina savo klientą, bet ne jo vaikus ar tų vaikų teises ar jų gyvenimo gerovę. Advokatui nesvarbu, kokių galimų psichologinių ar elgesio sutrikimų turi jo klientas. Svarbu, kad laiku ir pakankamai būtų atsiskaitoma. Advokatas gali manipuliuoti faktais ar teiginiais, bet kokia kaina bandydamas laimėti bylą. Tai – jo garbės ir prestižo reikalas. Jie neskatina konfliktuojančią motiną ar tėvą tartis, ieškoti išeičių ar kompromisų. Priešingai, uždraudžia bet kokį bendravimą ir reikalauja viską spręsti per juos. Apie tokių advokatų moralę neverta kalbėti, nes jie akiplėšiškai ir nerausdami gali žiūrėti visuomenei į akis, kai jų pastangomis vaikai yra juridiškai «įkalinami» psichologinių problemų turinčių tėvų namuose, be galimybės išsigelbėti ar užaugti psichologiškai nesuluošintais.

B.van der Weg – Bražiūninenė