Tėvų atstūmimo sindromas. Įvadinės pastabos apie TAS
Pastaraisiais metais prichiatrai ir psichoterapeutai savo klinikinėje praktikoje vis dažniau susiduria su sunkiomis psichinėmis ir psichosomatinėmis tėvų atstūmimo sindromo (TAS) pasekmėmis jau suaugusių „išsiskyrusių tėvų vaikų“ bei tėvų, kurie patyrė atstūmimo traumą ir ryšių nutraukimo atvejais. TAS atveju mes susiduriame su ypatingais atvejais, kai vaikai atstūmia tėvus atsiskyrimo/skyrybų konfliktų metu ta prasme, kad paskatinamas vaikų susirgimas, tėvams žiauriai manipuliuojant ir nenormaliai elgiantis, kuomet vaikai iracionaliai ir be aiškios priežasties radikaliai atsisako bendrauti su kažkada mylimais, rūpestingais tėvais. Amerikos vaikų psichiatras R.A. Gardner’is, M.D. (miręs 2003 metais) taip apibūdino TAS: „Tėvų atstūmimo sindromas (TAS) yra negalavimas, kuris pirmiausiai atsiranda konfliktų dėl vaikų priežiūros metu. Pirmiausia jis pasireiškia tuo, kad vaikai šmeižia savo tėvus, tai veiksmai, kurie nėra pateisinami. Šie veiksmai – tai tėvų įskiepytos nuomonės užprogramavimo (smegenų praplovimo) ir pačių vaikų tėvų apjuodinimo derinys. Tikrosios tėvų prievartos ir (arba) nesirūpinimo atvejais, vaikų priešiškumas gali būti pateisinamas, ir tuomet tėvų atstūmimo sindromo paaiškinimas vaikų priešiškumui netaikomas.“¹ Tokiu būdu sąvoką „Tėvų atstūmimo sindromas“ charakterizuoja trys sudėtinės dalys²: a) Tėvų atsisakymas arba juodinimas pasiekia visapusišką lygmenį, t.y., kai tai vyksta nuolat, o ne retkarčiais; b) Atsisakymas yra iracionalus, t.y. atstumimas nėra pagrįstas atsakas į atstumtų tėvų elgesį; ir
- c) Tai dalinis neatstumtų tėvų įtakos rezultatas.
_____________________________ ¹ Gardner, R.A. (1998) The Parental Alienation Syndrome (2. Ed.) Creative Therapeutics, Cresskill, NJ, page xx, introduction
Jei kurios nors iš šių trijų dalių nėra, terminas TAS nėra taikytinas.
TAS – ypatingai, kai jis pasireiškia vidutiniškai ir stipriai – galima identifikuoti, kaip aštuonių pagrindinių simptomų kompleksą vaiko elgesyje (švelnaus TAS pasireiškimo atveju ne visi jie gali išryškėti). Šie simptomai gali skirtis pasireiškimu ir stiprumu, kuris svarbus sprendimui, priklausančiam nuo reikalingo teisinio ir psichologinio įsikišimo:
- Juodinimo kampanija
- Silpni, apsurdiški arba laisvo pobūdžio prieštaravimo racionalūs paaiškinimai
- Ambivalencijos stoka
- „Nepriklausomo mąstytojo“ fenomenas
- Refleksyvi atstūmiančiųjų tėvų parama tėvų konflikto metu
- Kaltės jausmo nebuvimas žiaurumo prieš tėvus ir (arba) išnaudojant atstumtus tėvus
- Pasiskolinti scenarijai
- Nusistatymas prieš draugus ir (arba) kitus atstumtų tėvų šeimos narius.
TAS diagnozė ir lygmuo nustatomi remiantis pastebėtu vaiko elgesiu, o ne manipuliavimo laipsnio, kurį patiria vaikas, pagrindu. Kruopštus visos šeimos sistemos įvertinimas ir manipuliuojančio asmens (-ų) nustatymas yra būtinas. Taip pat reikia įvertinti ir taip vadinamų atstumtų tėvų ir galimą jo/jos indėlį atstūmimo procesui tam, kad būtų išvengta klaidingos diagnozės. TAS nėra tas pats, kaip trukdymas lankyti, ar bet kokia atsisakymo bendrauti su ne kartu gyvenančiais tėvais ar jų atstūmimo forma – kaip, kad daugelis yra įsitikinę, bet tam tikras psichinis vaikų negalavimas, kaip traumos pasekmė. Skirtingai nuo kitų, pavyzdžiui psichodinaminės vaikų atsisakymo bendrauti interpretacijos, TAS atvejais visuomet būna didelis trukdymas bendrauti ir (arba) kiti manipuliuoja ir nuteikia vaikus. Vyksta aktyvus manipuliavimas – sąmoningai arba ne – kurį atlieka prižiūrintys tėvai ir (arba) kiti svarbūs asmenys, su kuriais vaikas yra susijęs ar nuo kurių yra priklausomas. Šiuose manipuliuojančiuose asmenyse paprastai galima įžvelgti specifines psichologines problemas, ____________________________________________________________________________ ² Žr. Warshak, R.A., (2006), Social science and parential alienation: Examining the disputes and the evidence; in Gardner, R.A., Sauber, S.R. & . Lorandos, D. (ed.), Internatioanl Handbook of Parental Alienation Sydrome. C.C. Thomas, Springfield, III., p. 352-371
pavyzdžiui, ryškiai pasireiškiantį Narcizo ir (arba) tarpinį asmenybės sutrikimą, traumuojančią vaikystės patirtį, paranoidinį skyrybų konflikto kopijavimą arba psichozę. Taip pat specialistų, dalyvaujančių skyrybų proceso metu, požiūris ir elgesys vaidina svarbų vaidmenį atstūmimo proceso eigoje. Svarbūs atstūmimo metodai, supažindinant su TAS, be kita ko yra juodinimas, realybės iškraipymas, neigiamai kalbant apie kitą iš tėvų, lankymo boikotaviams, ryšių nutraukimas, planuojama dezinformacija, sugestyvinis poveikis ir painūs dvigubo lygmens pranešimai. Kartais prieš vaikus būna naudojami tiesioginiai psichologiniai (pavyzdžiui, meilės netekimo grasinimai, savižudybės grasinimai) arba psichiniai grasinimai (mušimas, uždarymas). Vaikai labiau išgyvena lojalumo konfliktą, kuris egzistuoja bet kuriuo atveju skyrybų metu. Susijusi psichodinamika yra būdinga Stokholmo sindromui, įkaitų paėmimo atveju arba taip pat sektų sistemose. Kai kurie TAS atvejai, kurie yra sunkaus laipsnio, savo dinamikoje atskleidžia panašumus į Miunhauzeno sindromą. Paveikti vaikai būna priklausomi nuo išorinės pagalbos. Tam, kad po skyrybų būtų geriau pasirūpinta vaiku, kuris buvo paveiktas TAS, užtikrinant tinkamas prevencijos ir intervencijos priemones, daugelis tarptautinių ekspertų rekomenduoja, kad diagnozė „Tėvų atstūmimo sindromas“ (arba „Tėvų atstūmimo sutrikimas“) paveikto vaiko sutrikimo prasme būtų įtrauktas į būsimą Amerikos psichiatrų asociacijos³ DSM V. Tinkamas skyrybų eigoje dalyvaujančių specialistų įsikišimas TAS atveju – ypač šeimos bylinėjimosi kontekste – dažnai užkerta kelią TAS diagnozavimui, jo psichotraumatinė reikšmė arba egzistavimas netgi būna neigiama, remiantis faktu, kad sutrikimas nėra įtrauktas į DSM (IV). Atstumti vaikai dažnai paliekami metų metams patologinėje aplinkoje su atitinkamomis rizikomis jų psichologiniam vystymuisi ir protinei sveikatai. (4,5,6,7 )
_____________________ ³ Žr. Bernet W., 2008, Parental alienation Disorder and DSM-V, American Journal of Family Therapy 36 (5) 2008: 349-366
Belieka nustatyti, ar bus atitinkami klinikinių tyrimų rezultatai, galutinėje DSM V paruošimo stadijoje, kad toliau būtų išaiškintas atviras klausimas dėl TAS diagnozės galiojimo ir patikimumo, dėl ilgalaikio TAS poveikio vaikui, kurio tėvai išsiskyrę ir įvairių efektyvumo lygių intervencija būtent šių vaikų sutrikimo atveju. Iki šiol įvairūs tyrimai rodo, kad esant vidutiniams – sunkiems atstūmimo scenarijams reikia be pagrindinio psichoterapinio gydymo, pirmiausiai naudoti struktūrinę intervencijos teismo paskirtos priežiūrą, lankymų formą ir gyvenamosios vietos įsakymus, kad būtų apgintas vaiko bendravimas su abiem tėvais (sf.. Lampel, 1986 8; Clawar ir Rivlin, 1991 9; Dunne ir Hedrick, 1994 10; Gardner, 2001 11; Kopetski, Rand ir Rand, 2005 12). Svarbaus klinikinis tyrimas paaiškina ryšius tarp TAS poveikio vaikui, kurio tėvai išsiskyrę, ir vėliau atsirandančių ribinės asmenybės ar su trauma susijusių sutrikimų. Taip pat iš kartos į kartą perduodamais atitinkamais patologinio elgesio modeliais. Be to, ar ir kokia psichopatologija gali būti pastebėta, kai tėvai žiauriai atstūmia, kokį vaidmenį galimai atlieka atstumiami tėvai ir gal būt taip pat ir dalyvaujantys specialistai atstūmimo procese. Belieka tikėtis, kad didelė painiava dėl Tėvų atstūmimo ir Tėvų atstūmimo sindromo koncepcijų galėtų baigtis tam, kad patologiškiems vaikams, kurių tėvai išsiskyrę ir jų šeimoms būtų suteikta geresnė, nei iki šiol, pagalba.
_____________________ 4 von Boch-Galhau, W.& Kodjoe, U. (2006). Psychological consequences of PAS indoctrination for adult children of divorce and the effects of alienation on parents in: Gardner, R. Sauber, R & Lorandos, D. (eds.) International Handbook of Parental Alienation Syndrome: Conceptual, Clinical and Legal Considerations, C.C. Thomas, Springfield, Il., p. 310 – 322 5 Baker, A.J.L. (2005). The Long-Term Effects of Parental Alienation on Adult Children: A Qualitative Research Study. American Journal of Family Therapy, 33: 289 – 302. 6 Baker, A. J. L. (2007). Adult Children of Parental Alienation Syndrome – Breaking the Ties that Bind. W.W. Norton & Company, New York, London. (A review of this book can be found in German language: http://www.vaeterfuerkinder.de/Baker.htm) 7 Kopetski, L. Rand, D. & Rand, R. (2005). The spectrum of Parental Alienation Syndrome, (Part III): The Kopetski Follow-Up Study, American Journal of Forensic Psychology vol. 23 (1): 15 – 43. 8 Lapel, A., (1986). Post-divorce therapy with high conflict families. The independent Practitioner, Buleltin of the Division of Psychologists in Independent Practice, Div. 42 of the American Psychological Association. 6 (3): 22 – 26. 9 Clawar, S.S. & Rivlin, B.V> (1991). Children Held Hostage. Dealing with Programmed and Brainwashed Children. American Bar Association, Division of Family Law, Chicago. 10 Dunne, J & Hedrick M., (1994). The Parental Alienation Syndrome: an Analysis of Sixteen Selected Cases. Journal of Divorce and Remarriage. 21 (3/4): 21 – 38. 11 Gardner, R. A. (2001). Should courts order PAS-children to visit/reside with the alienated parent? A Follow-up Study. Americal Journal Forensic Psychology 19 (3): 61 106. 12 Kopetski, L., Rand, D. & Rand R. (2005). The spectrum of Parental Alienation Sundrome, (Part III): The Kopetski Follow-Up Study, American Journal of Forensic Psychology vol. 23 (1): 15 – 43.
TAS indoktrinacijos psichiatrin÷s ir psichosomatinės pasekmės
Tėvų atstūmimo sindromas (TAS) neturi būti suprastas, kaip tai, kad tėvams vien tik draudžiama lankytis ar kai draudžiamas bet koks vaikų kontaktas su atskirai gyvenančiais tėvais – kaip daugelis, kad yra įsitikinę – o psichiatrijos prasme atitinkamas vaikų sutrikimas (Garnder, 1998, 2002, 2003; Warshak, 2003; Camps, 2003). Skirtingai nuo kitų, pavyzdžiui, aiškinant psicho-dinaminį vaikų atsisakymą bendrauti, TAS visuomet yra siejamas su masiniu lankymo įsikišimu/obstrukcija ir (arba) manipuliavimu/indoktrinacija. Tėvai ir (arba) kiti asmenys, nuo kurių vaikas yra priklausomas, aktyviai manipuliuoja – sąmoningai arba ne. Vaikų neigiamas požiūris TAS atvejais nėra pagrįstas faktine neigiama atstumtų tėvų patirtimi (kitu atveju galima būtų kalbėti apie TAS). Svarbūs veiksniai TAS sindromo vystymesi yra juodinimas, realybę iškreipiantys vaizdai, pateikti kitų tėvų, ryšių nutraukimas (Klenner, 1995), į tikslą nukreipta neigiama informacija ir (arba) klaidinantys dvigubo lygmens pranešimai (Clewar ir Rivlin, 1991). Vaikų lojalumo konfliktas, kuris egzistuoja bet kuriuo atveju, padidėja. Vaikų simptomų atsiradimo atvejais labai svarbūs yra baimė, priklausomybė ir susitapatinimas su atstūmiančiuoju. Galima pastebėti susijusią psichodinamiką, pavyzdžiui, Stokholmo sindromo atveju, po pagrobimų arba sektų sistemose. TAS indukcija turi būti nagrinėjama kaip psichologinis/emocinis arba, priešingai, narcisistinis vaiko išnaudojimas (Gardner, 1998, 2001; Gyseghem, van, 1999; Jopt, 1998; Heyne, 1996; Dulz ir Schneider, 1999, p. 55; Eckhardt-Henn, 2000). ICD 10 (1994) yra „psichologinė prievarta“ pagal diagnozę T 74.3 (Deutsches Institut für medizinische Dokumentation und Information [DIMDI], 1994). Teisiniu požiūriu TAS turi būti klasifikuojamas, kaip psichologinė žala vaiko gerovei, tėvams vykdant vaiko priežiūrą, Vokietijos Civilinio kodekso 166 straipsnio prasme (c.f. Kodjoe & Koeppel, 1999 a, taip pat OLG [Oberlandesgericht = Appellate Court] Frankfurt/M. 6WF168/00 2000 m. spalio 26 d., :FamRZ 48 (10) 2001, p. 638). Deja, šį faktą daugelis TAS koncepcijos kritikų dažnai sumenkina arba iš vis neigia (naujausi pavyzdžiai: Buch, C., 2001, 2002 ir kiti atnaujintoje „Zeitschrift für das gesamte Familienrecht“ [FamRZ]), tokiu būdu sumažindami tėvų konflikto problemą, susijusią su atsiskyrimu/skyrybomis (pavyzdžiui, Salzgeber ir Stadler, 1998, Salzgeber, Stadler, Schmidt ir Partale, 1999; Stadler ir Salzgeber, 1999; Lehmhuhl ir Lehmkuhl, 1999; Fegert, 2001; Dettemborn, 2001). Todėl būtinos ryžtingos psichologinės ir teisinės intervencijos dažnai būna nepaisomos arba vilkinamos. Sunkiais TAS atvejais dažnai atsiranda ilgalaikis ir dažnai pasitaikantis santykių ir ryšių nutraukimas tarp vaikų ir kažkada mylėtų tėvų, o kartais ir tarp brolių ir seserų.
Retai būna tinkamai atsižvelgiama į paliktų tėvų ir kitų artimųjų (pvz. senelių) skausmingą TAS vaiko traumavimą (pvz. Kolk, van der, McFarlane ir Weisaeth (Red.) 1996, 2000; Kodjoe, 2000; Surenk, 2001). Tokie traumuoti žmonės gali vėliau atsidurti psichiatrinėje ar psichoterapinėje praktikose ir klinikose dėl didelių psichologinių, psichosomatinių ir psichiatrinių problemų (Napp-Peters, 1995; Franz, Lieberz, Schmitz ir Schepank, 1999; Franz, Häfner, Lieberz, Reister ir Tress 2000; Bron, Strack ir Rudolph. 1991; Paris, 2000; Kernberg, Dulz ir Sachsse, 2000). TAS sukelia sisteminį vaikų supratimo ir savęs suvokimo sutrikimą ir giliai užslėptą savęs atstūmimą. TAS vaikai praranda gebėjimą pasitikėti savo jausmais ir žinojimu. Vaikai yra pilnai ir absoliučiai priklausomi nuo programuojančių tėvų, jie praranda realybės jausmą ir savęs pačių supratimą. Asmeninė tapatybė būna pažeista, pamažu gęsta ir sugniuždoma. Pasekmės – neigiamas savęs vertinimas, pasitikinėjimo savimi stoka ir giliai užslėptas nesaugumo jausmas (Finkelstein, 2003). Dėl didelio spaudimo prisitaikyti ir būti ištikimais atstumiantiems tėvams, vaikai išmoksta prisitaikyti prie kitų asmenų lūkesčių. Ryški individualybė ir autonomija negali vystytis tokiomis aplinkybėmis. Skaudu, tačiau dažnai gali vystytis sunkiai pagydomi asmenybės sutrikimai – „netikros asmenybės“ fenomenas (Winnicott, D. W., 1990). Su šiuo fenomenu susiduriame, pavyzdžiui, valgymo sutrikimų, priklausomybių ir kitų psichosomatinių sutrikimų atvejais. „Kas aš esu?“, „Ką aš galvoju?“, „Ką aš iš tiesų jaučiu?“ – pažeistuosius dažnai kankinantys visą gyvenimą klausimai ir abejonių šaltiniai. Paveiktą vaiko asmenybę ir esmę dar labiau pažeidžia heteronominis aktyvus atstūmimas, atmetimas, neigiamas vaizdavimas anksčiau mylėtų tėvų labiau, negu jeigu jie juos būtų iš tiesų praradę (pavyzdžiui, jiems mirus). Tiek didelės kaltės jausmai, tiek ir tėvų indėlis pačios asmenybės bruožams – turi būti smarkiai užgniaužiami arba atskirti, t.y. „amputuoti“, kalbant metaforiškai. Tai trukdo ir net užkerta kelią lytiškai bręstančiam vaikui atsiskirti nuo idealizuojamų prižiūrinčių tėvų bei nuo juodinamų kitų tėvų. Pasekmėje gali atsirasti ilgalaikės vystimosi problemos. Neišspręsti patologiniai simbiozės kompleksai, esantys TAS atveju, yra vadinamų „asmenybės ligų“ esmė, kurie svyruoja nuo psichinių ligų iki abejojimo sindromo, depresijos, nerimo sutrikimų, seksualinių sutrikimų ir nukrypimų iki pat priklausomybės ar psichosomatinių ligų. Lengvesni atvejai gali būti be akivaizdžių patologinių rodiklių, vis dėlto jie pablogina paveikto asmens gyvenimo kokybę (Uexküll, v., 1996; Mentzos, 1998; Dulz ir Schneider, 1999; Kernberg, Dulz ir Sachsse, 2000; Bäuerle ir Moll-Strobel, 2001; von Boch-Galhau, Kodjoe, Andritzky ir Koeppel (Ed.) 2003.
TAS vaikai išmoksta kraštutinumų modelį – pajungimo ir pilnos kontrolės santykiuose (tarp vadovų ir pavaldinių). Kadangi, vadovaujantis jų patirtimi, meilė ir prisirišimas gali būti išnaudojami kitiems kontroliuoti ir jais manipuliuoti, vėliau intymumas ir meilės jausmai būna sunkiai priimami daugelyje atvejų, dėl atnaujintos asmenybę žlugdančio manipuliavimo baimės. Atgarsiais gali būti sunkumai formuoti tinkama artumą ir didinti distanciją bendraujant. Psichologinį/emocinį arba Narcizo piktnaudžiavimą dažnai būna sunku identifikuoti, nes dažnai tai daroma ne dėl noro pakenkti, bet tai pasireiškia po apgaulinga meilės išore. Vis dėlto atsižvelgiant į jo pražūtingą ir ilgalaikį psicho-patologinį poveikį, jis nebeturėtų būti toleruojamas, kaip ir kitos piktnaudžiavimo formos. Vaikai turi būti nuo to apsaugoti (Gardner, 1998, 2001 a ir b, 2002,2003; Clawar ir Rivlin, 1991; FIscher ir Riedesser, 1998; Andritzky, 2002). Vertinant galimus vaikų norus, reikia atidžiai stebėti ar tai, kas sakoma, yra susiję su tikruoju vaiko noru ar tai atsiranda dėl manipuliavimo, ir taip pat ar tam tikros priemonės, pavyzdžiui, santykių nutraukimas, yra iš tikrųjų būtinas ir naudingas vaikams, o gal jie yra visiškai žalingi. Apskritai, vaiko sukurto prisirišimo prie jo mamos ir tėvo puoselėjimas arba atkūrimas yra pagrindinis vaiko gerovės aspektas, ir šių ryšių toleravimas turi būti pagrindiniu kriterijumi skiriant globą.
Atstūmimo pasekmės ir ryšio su atstumtaisiais tėvais praradimas
Trumpalaikis ar ilgalaikis ryšio praradimo su vienu iš tėvų poveikis asmenybės vystimuisi jau ilgą laiką yra tyrinėtojų dėmesio centre. Tačiau labai mažai yra tyrinėjimų, literatūros ar diskusijų apie tėvams daromą poveikį. Pateikiamos pastabos yra susijusios su tėvų ryšio praradimo su savo pačių vaikais poveikiu tėvų asmenybės vystimuisi, jų pasitenkinimu gyvenimu ir gyvenimo kokybe. Šie klausimai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, taip pat su visu santykių kompleksu šeimos sistemoje po atsiskyrimo ir skyrybų. Perėjus prie tėvystės, sutuoktinių poros gyvenimo ciklas pereina į fazę, kurioje jie abu, kaip ir jų vaikas, iškelia ypatingą vystimosi užduotį: vystyti abipusį meilės jausmą ir santykius (Schneewind, 1985; Levinson, 1978; Lamb, 1986). Prisirišant prie vaiko, mamos ir tėčio vaidmenų prisiėmimas, pasireiškiantis įvairiomis formomis – svarbiausių meilės objektų, globėjų, gynėjų, auklėtojų, aprūpintojų ir vaidmens modeliais, mamos ir tėvo tapatybė ir tėvų asmenybė vystosi kartu su vaiko asmenybės vystimusi.
Visuomenė neabejoja dėl motinos asmenybės vystymosi ar glaudaus motinos ryšio su vaiku ir jų abipusės meilės. Vis dėlto, tėvo vystimasis, jo susitapatinimas su tėvo vaidmeniu, jo ryšio užmezgimas su vaiku ir meilė vaikui yra skirtingi. Po atsiskyrimo dažnai suabejojama tėvų savybėmis arba jos būna nuvertinamos. Gimus pirmam vaikui, supratimas gali peraugti į „naują tėvą“, prisimenant ką jo tėvas jam reiškė ir ko mokė visą gyvenimą, ką jis praleido vaikystėje, ko jis norėjo ir ko jam reikėjo. Per šį sugretinimą su savuoju tėvu vystomas išplėstinis savęs suvokimas, jo tėvo idealas, kurį jis nori įgyvendinti. Rūpinimasis ir atsakomyb÷ už šeimą stabilizuoja visą jo tapatybę ir užtikrina jo išorinį socialinį pripažinimą. Pagal egzistuojančius tyrimo duomenis, bendrumo tarp tėvo ir vaiko praradimas, kartu su nepatikimu apsilankymų organizavimu, yra susijęs su didžiuliu tėvo atpažinimo, savęs supratimo ir pasitikėjimo savimi pablogėjimu (Napp-Peters, 1987, 1995). Praradimas apsunkinamas žymiai labiau visiško ryšių nutraukimo atveju. Asmuo tik labai sunkiai gali susitaikyti, tarsi gedėjimo procese, su dar gyvo vaiko praradimu dėl šeimos dinamiškų vidinių procesų ir per išorinį juridinį ir institucinį įsikišimą ir įveikti bei priimti šį praradimą. Išsiskyrimo atveju supratimas ir empatija, egzistuojantys socialinėje aplinkoje, vyrams ir t÷vams yra riboti, ir žymiai sudėtingiau priimami, nei moterų ir motinų atveju, su kuriomis lieka gyventi vaikai. Tarpdisciplinarinio tyrimo metu dažnai susiduriama su tėvais, neturinčiais su savo vaikais psichologinio ir psichinio destabilizavimo kontakto, savęs suvokimo netekimu, asmenyb÷s krizėmis ir įvairiais psichosomatiniais susirgimais, kaip ir padidėjusiu nelaimingų atsitikimų ir savižudybių skaičiumi (Hetherington et al, 1981). Analogiškų duomenų apie atstumtas motinas nėra. Gali sumažėti darbingumas iki nesugeb÷jimo dirbti, arba jis gali labai padid÷ti (darboholikas), su daugybe psichosomatinių padarinių. Išsiskyrusių šeimų analiz÷ (Hetherington et. Al., 1981, Hess ir Camara, 1979, Keshet ir Rosenthal, 1981, Napp-Peters, 1987, 1995; Wallerstein ir Kelly, 1980) papildomai prie šių padarinių taip pat aiškiai rodo, kad t÷vų prisitaikymas prie išsiskyrimo bei jų psichologinė ir psichinė būklė kelis metus po skyrybų būna susijusi su artimų ryšių palaikymu su jų vaikais. Tėvo išorinio ir vidinio vaidmens praradimas gali sukelti nepataisomą visos asmenybės destrukciją, vedančią į didelį sielvartą, po kurio tėvas sunkiai arba niekada nebeatsigauna. Net po daugelio metų po ryšių netekimo, psichologinė būseną gali valdyti kaltės ir gėdos jausmai, išdavus savo paties tėvo idealus (Petri, 1999). Bejėgiškumo, silpnumo ir savęs nuvertinimo jausmai dažnai priverčia užstrigti pasyviame aukos vaidmenyje ir kartu su tuo atsakomybės nebuvime ir kituose asmeninio gyvenimo srityse.
Dėl šių priežasčių galima kalb÷ti apie tėvų „biografijos lūžį“, kurie, nepaisant visų pastangų, praranda ryšį su savo vaiku, kurie nebegali daugiau padėti vaiko vystimuisi ir nebegali net dalyvauti jame (Kodjoe ir Wiestler, 1994). Didėja ir tokio likimo motinų skaičius. Motinų gyvenimui, toks priverstinis motinosvaiko ryšio nutraukimas turi panašias pasekmes. Skirtumai atsiranda dėl skirtingos vyrų ir moterų socializacijos, psicho-fiziologinės struktūros, biologiškai pagrįsto motinos-vaiko prisirišimo nėštumo ir gimdymo metu bei pirmaisiais gyvenimo m÷nesiais. Egzistuoja artimas emocinis ryšys tarp motinos ir vaiko, nes ji yra svarbiausiai asmuo, į kurį kreipiamasi. Tam tikrą laiką vaikai dažnai taip pat yra svarbiausi rūpestingos mamos identifikavimo šaltiniai. Socialinė aplinka, kuri yra siejama su beveik mistiniu motinos idealu, reaguoja su išankstiniu nusistatymu ir nepasitikėjimu į motinas, kurios po išsiskyrimo, praranda ryšius su savo vaikais. Motinos dažnai skausmingu būdu patiria papildomą atstūmimą, net iš savo kilmės šeimos, kai joms reika supratimo ir paramos. Jos reaguoja iš baimės būti labiau traumuojamos, pasišalindamos ir patirdamos depresiją, bet aktyviai nesipriešina problemai. Tokia bejėgiško paralyžiaus rūšis, kuri dažnai sukelia skausmą motinoms, susiduriančioms su išsiskyrimu su jų pačių vaikais, rodo „įgyto bejėgiškumo“ simptomus (Seligman, 1992). Jis gali paskatinti psichosomatinių ligų vystimąsi. Sveikas, aktyvus ė÷vų-vaikų ryšys yra tik vienas veiksnys, nagrinėjant tėvų ir motinų bendrą pasitenkinimą gyvenimu. Tačiau šis veiksnys veikia visus kitus gyvenimo aspektus ir smarkiai įtakoja žmogaus asmeninio gyvenimo būdą, kokybę, planus.
Ursula Kodjoe Psichologė M.A. Šeimos terapeutė Mediatorė
Burgstr. 4 D-79312 Emmendingen Telefonas: 0049-7641-954577 ukodjoe@gmx.de