Žiūrėkite čia:
Pamąstymai po cenzūruotos laidos „Valanda su Rūta“:
Eilinį kartą sėdžiu, žiūriu laidos „Valanda su Rūta“ vaizdo įrašus, skaitau Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atsiųstus raštus ir jaučiuosi sutrikęs… suglumęs…
Ar XXI amžiaus demokratine besiskelbiančioje ir teigiančioje, kad Lietuvos Respublikos įstatymai bei Konstitucija garantuoja žmogaus asmeninę ir žodžio reiškimo laisvę, vėl atgimė cenzūra? Pikta, agresyvi, sovietinius laikus menanti cenzūra, kai skambutis iš Centro Komiteto galėjo lemti laidos pakeitimą ar net nepasirodymą eteryje? (Vaiko teisių apsaugos tarnybą siekė neleisti transliuoti laidos, kurioje filmavausi, nors nieko blogo, netinkamo ar pažeidžiančio vaiko interesus joje pasakyta nebuvo).
Daugeliui turbūt įdomu, kas gi atsitiko laidai ir kodėl ji buvo cenzūruojama – paslėpti mano ir dar vieno laidos dalyvio– taip pat su vaikais normaliai negalinčio bendrauti tėčio – veidai ir pakeisti vardai?
Viskas paprasta – mano (praktika rodo, kad ir daugelio kitų tėčių) skundus ir prašymus, dažniausiai, ignoruojantis Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius, tik gavęs fizinio asmens laišką, kad esą laidoje galimai bus pažeistos mano vaikoteisės, skubiai ėmėsi „veikti“ – ne tik laišku kreipėsi į laidos kūrėjus, kuriame, be raginimų „saugoti vaiko interesus“, galimai viršydamas savo įgaliojimus, pateikė uždaro teismo posėdžio medžiagą ir tikrovės neatitinkančią informaciją, esą aš jau net ne vaiko tėvas.
Vaiko teisių apsaugos tarnyba, net nemačiusi laidos, pakluso fizinio asmens skundui dėl laidos dalyvio galimų (pabrėžiama – GALIMŲ, ne faktinių, t.y. jau įvykusių) pasisakymų kuriais jis esą galėjo paliesti skundo teikėjo interesus, ir paragino laidos kūrėjus „nepažeidinėti vaiko teisių“. Vėliau, VTAS cenzūravo jau sumontuotą laidą, laidos rengėjams nurodė iškirpti jiems neįtikusias laidos vietas. Tą savo komentare patvirtina ir laidos „Valanda su Rūta“ rengėjai:
„Valanda su Rūta“ vyriausia redaktorė Giedrė Talmantienė:
Laidoje dalyvavusių tėvų veidus dengti buvo nuspręsta po to, kai LNK televizijos vadovybė gavo Vaiko teisių apsaugos tarnybos, ir Žurnalistų etikos tarnybos raštą. Jame buvo teigiama, kad į minėtąsias tarnybas kreipėsi vieno iš dalyvių, Vidmanto Misevičiaus buvusi žmona. Moteris teigė, kad laidos anonsas, taip pat būsima laida gali pažeisti jos dukters teises. Buvo prašoma užtikrinti, kad jos nebūtų pažeistos. Pasikonsultavus su Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistais mums buvo paaiškinta, kad rodant laidą su atviru Vidmanto Misevičiaus veidu, pristatant jį vardu bei pavarde, taip pat iš tam tikrų pasakojimo detalių, gali būti atpažintas vaikas, todėl jis gali sulaukti patyčių ir užgauliojimų viešoje erdvėje, taip pat mokykloje. Tarnybos specialistai rekomendavo dengti dalyvių veidus, pakeisti vardus, taip pat išimti tam tikras asmenines jų gyvenimo detales. Televizija kartu su laidos kūrėjais buvo įpareigoti laikytis rekomendacijų, nes to reikalauja ir tai numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis, o ją pažeidus, ypač jei institucijos gauna skundą, numatoma teisinė atsakomybė ir finansinės baudos.“
Stebina, kad kolegos žurnalistai, be mano žinios ir sutikimo, uždengė ne tik mano, bet ir dar vieno laidos dalyvio veidą bei pakeitė vardus. Jiems buvo liepta laikytis Konstitucijos straipsnių, tačiau norisi užduoti retorinį klausimą – ar Konstitucija, kurituri ginti visus Lietuvos Respublikos piliečius, negina manęs ir mano teisės į žodžio laisvę?
Įdomi buvo ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus reakcija nes, minėtoje laidoje vaikas, kurio interesus laida galimai galėjo pažeisti, nė vienas iš jų atstovų, nors ir buvo kviesti, nedalyvavo. Nebuvo atskleisti nei vaiko vardas su pavarde, nuotraukos ar vaizdo įrašai su vaiku demonstruojami nebuvo. Laidoje dalyvavau aš – LR pilietis ir kitas pilietis Kęstutis (vardas tikras), kurių teises ir laisves turėtų ginti Lietuvos Respublikos įstatymai bei ta pati Konstitucija.
Tūrėtų, tačiau laida buvo cenzūruota. Kodėl? Nes, kaip rodo liūdnos Lietuvos realijos (tą patvirtina ir lapkričio 7 d. prie Aukščiausio teismo vykęs teismų ir įvairių institucijų veikla nusivylusių tėčių piketas) vaikai ir jų motinos, nors ir ne visada besielgiančios tinkamai, turi visas teises, o tokie tėčiai kaip aš, kurie ir po skyrybų nori normaliai bendrauti su savo vaikais ir toliau būti tėčiais – jokių. Taip, šiai dienai Lietuvoje, kuri skelbiasi esanti demokratinė, labiausiai diskriminuojamas socialinis sluoksnis yra po skyrybų skyrium nuo vaikų gyvenantys tėvai (apie tai buvo rašoma ir piketo dalyvių Aukščiausiam teismui bei Žmogaus teisių institutui įteiktoje rezoliucijoje).
Iki šiol buvau įsitikinęs, kad labiausiai cenzūruojama šalis, kurios gyventojai turi mažiausiai teisių, yra Šiaurės Korėja. Dabar pradedu galvoti, kad tai – Lietuva. Ta pati, kuri jau trečią dešimtmetį džiaugiasi Nepriklausomybe, bet praktikoje taiko tuos pačius sovietinius cenzūros ir spaudimo metodus. Kur žodžio laisvė ar teisė į viešą savo minčių sklaidą suteikiama įvairioms spalvingoms asmenybėms, o teismų ir įvairių skyrių veikla nusivylę ir kitos išeities nebematantys tėčiai turi piketuoti per 75 metrus nuo tų pačių teismų. Kur užtenka vieno, be jokių faktų ar įrodymų parašyto mamos laiško ir tėtis, stebuklingai „sugedęs“ antrą dieną po skyrybų, yra tampomas po įvairias valdiškas institucijas, įrodinėdamas, kad jokio nusikaltimo, išskyrus tai, kad tėviškai ir toliau myli savo vaikus, jis nėra padaręs.
Taigi, panašu, kad su tėvų (apie 90 proc. atvejų tai būna tėčiai) teisių būti tėvais ir po skyrybų pažeidinėjimu Lietuvoje atgimsta cenzūra. Tiksliau, mano asmeniniu įsitikinimu, ją bando atgaivinti dažnai tik aktyvią veiklą imituojantis (tą patvirtina ir ne viena LR Vaiko teisių kontrolierės tarnybos išvada bei skundų dėl VTAS veiklos skaičius) Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius, tokiu grubiu būdu ne tik ribodamas žodžio laisvę, bet ir keršydamas asmeniškai man, kritinius straipsnius apie jų veiklą rašančiam žurnalistui. Įdomu, kokių naujų kovos su viešumu ir žmonių teise laisvai reikšti savo mintis bandymų dar galime sulaukti?
VKC (Vyrų krizių centro) teisininko Dariaus Marčiulaičio komentaras:
Asmens žodžio laisvė yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio nuostatose: žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (1 dalis); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (2 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 dalis). Asmens žodžio laisvė yra laikoma vienu iš demokratinės visuomenės vystymosi veiksnių ir ją riboti galima tik išskirtiniais atvejais, tai pažymi ir LR Konstitucinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Atsižvelgiant į tai, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę gauti ir skleisti informaciją, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų:
1) tai daroma įstatymu; 2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; 3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; 4) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui.
Susipažinus su Vilniaus VTAS ir Žurnalistų etikos inspektoriaus raštais, akivaizdu, kad šios dvi institucijos, net nežinodamos apie ką bus kalbama LNK laidoje, vien dėlto, kad asmenys dalyvauja TV laidoje (dar nėra tekę girdėti, kad asmens dalyvavimas TV laidoje keltų grėsmę vaikui), dengiantis vaiko teisėmis, teikė rekomendacijas cenzūruoti ne tik dalyvių žodžius, bet ir jų veidus! Manyčiau, kad Žurnalistų etikos inspekcijos nurodytas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 6 straipsnio nuostatos, bei kiti išvardinti įstatymai ir jų nuostatos, nesuteikia teisės Žurnalistų etikos inspekcijai vykdyti cenzūrą, kai tėvas pasakoja apie savo kovą su motina ir valstybe dėl galimybės bendrauti su savo vaiku. Kalbant apie Vilniaus VTAS, reiktų pažymėti, kad yra panašu, kad institucija viršijo savo įgaliojimus ir prisiėmė sau teisę spręsti klausimus, kurie yra teismo kompetencijoje. Peršasi išvada, kad po beveik 25 m. nepriklausomybės, mes grįžtame prie ŽODŽIO LAISVĖS RIBOJIMO.