Berniukas, kuriam neužilgo sukaks 9-eri, niekada nesisvečiavo pas savo senelius. Tie seneliai – dar nenusenę, mylintys vaikus , niekada nenusižengę įstatymams. Jokiomis pavojingomis ligomis neserga ir neturi priklausomybių. Tačiau vaikas negali jokiu būdu savo senelių aplankyti. Taip nori jo mama.To priežastis: tie seneliai – tai vaiko tėvo tėvai… O su vaiko tėvu mama išsiskyrusi… Tai – vienintelė ir “rimčiausia” priežastis santykių trukdymui. Ir vaiko mamai nė motais, kad seneliai šį anūką iki jo tėvų skyrybų augino… Ir visiškai nesvarbu, kad seneliai praėjo visas įmanomas teismų pakopas, turi teismo sprendimą, kuriame aiškiai konstatuota, kad seneliai nedaro jokios neigiamos įtakos vaikui, ir kad konfliktines situacijas sukelia vaiko mamos šeima. Šalia to, teismo sprendimas numato ir konkrečiais bendravimo sąlygas. Bet kas iš to? Raštai raštais, o realybė – visai kitokia, nei teismai nusprendė. Vaiko mama randa visokių būdų, kad išlaikyti kuo didesnį atstumą tarp senelių ir vaiko. Ir dar didesnį atstumą tarp vaiko ir jo tėvo…. Specialistų supratimu – šio vaiko mama jį psichologiškai traumuoja, be reikalo sūnų gąsdindama jo tėvu bei seneliais, jam apie juos meluodama, juo manipuliuodama.
Manau, kad jau skaitytoji suprato, kad vaiko tėvas ir seneliai reikalą turi su tėvų atstūmimu. Vaiko mama ir kiti, ją palaikantys jos šeimos nariai, programuoja vaiką, skiepija jam nepasitikėjimą ir net baimę tuo tikslu, kad tik vaikas nesusidraugautų su seneliais, o ypač savo tėvu. O apie meilę tiems giminaičiams net kalbos būti negali.
Ir tai suprantama, nes šio berniuko mama padarė viską, kad vaikas neturėtų galimybės įgyti sveiko prieraišumo prie tėvo ir jo giminės. O be prieraišumo, atsiradusio vaikystės laikotarpiu, sunku tikėtis iš vaiko meilės ar pasitikėjimo…. Skaudžiausia, kad vaikas nežino ir/ ar netiki, kad yra mylimas, kad gali pasitikėti skyrium gyvenančiu tėvu ir jo gimine nei kiek ne mažiau, kaip savo mama. O tai vaikui kelia nesaugumo jausmą, netikrumą ir stipriai susiaurina meile bei pasitikėjimu pagrįstus santykius su žmonėmis.
Kiek tokių tėvų, mamų ir senelių yra Lietuvoje? Kiek širdies skausmo, ilgesio, praradimo jausmą kenčiančių žmonių?
Kokiomis nuotaikomis pasitinka Lietuva balandžio 25-ąją, Pasaulinę Supratimo apie Tėvų Atstūmimą, dieną?
Jei pažiūrėsime statistiką – besiskiriančių porų skaičius nemažėja. Be vieno iš tėvų – dažniausiai tėvo, ( standartiškai vaikai po tėvų skyrybų LT paliekami auginti – su retomis išimtimis- motinoms) augančių vaikų skaičius vis siekia 70% visų nepilnamečių Lietuvos vaikų skaičiaus.
Kad tėvų atstūmimo problema tebėra aktuali, parodo Vaiko teisių apsaugos kontrolierės ponios Žiobienės 2014 metų ataskaita, kurioje sakoma, jog skundų dėl bendravimo su skyriumi gyvenančiu tėvu bei artimaisiais giminaičiais sumažėjo iki 27 (2013 metais buvo 42). Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2014 metų darbo ataskaitoje sakoma, kad tarnyba gavo 147 pareiškimus, nagrinėjant ginčus dėl vaikų (dėl vaiko vardo, pavardės,gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant bei kt.) (2013 m. 294, 2012 m. –211). Beje, nepavyko rasti statistikos, kur atsispindėtų visų Lietuvos VTAT skyrių duomenys dėl bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu nusiskundimų skaičius. Taip pat nepavyko rasti skundų skaičiaus dėl TA sumažėjimo analizės.
Skundų mažėjimas nebūtinai reiškia problemos išsprendimą ar jos sumažėjimą. Skaičius mažėti gali dėl tėvų nusivylimo esama situacija bei valstybės instancijų požiūrio į šią vaikų žalojimo formą. Ypač nusivylimas apima tėvus-vyrus dėl dažnai patiriamos diskriminacijos lyties pagrindu, kai, sprendžiant ginčus dėl vaikų, moterų netinkamas elgesys su vaiku dažnai yra toleruojamas.
Kad žmonės, patiriantys TA ir besikreipiantys pagalbos į VTAT patiria nusivylimą, rodo taip išsakyta jų nuomonė:
“Apmaudu, kad į tokios „rūpestingos“ mamos pusę tuoj pat stoja įvairios institucijos, kurios iš tikro turėtų būti nešališkos. „Aš esu susidūręs su Vilniaus rajono savivaldybės vaikų apsaugos skyriumi. Visiška utopija“, – teigia trečias mūsų pašnekovas Bronius (vardas pakeistas – red. past.).
Broniui pritaria ir Karolis (vardas pakeistas – red. past.): „Suprantu kai kurių žmonių jausmus, pats esu nusivylęs ir net nukentėjęs nuo VTAS neveiklumo. Daug praradau tikėdamasis jų pagalbos. Dažnai kildavo beviltiškas jausmas pabendravus su tomis specialistėmis“.
Dar vienas mūsų kalbintas pašnekovas Žilvinas (vardas pakeistas – red. past.) apie socialinėje plotmėje įsisenėjusią, tik visuotinai vis ignoruojamą problemą kalba dar radikaliau: „Nežinau, kaip yra kituose regionuose, bet Panevėžio VTAS visiškai suįžūlėjo. Yra medžiagos, patvirtinančios konkretų VTAS šališkumą motinai. Jau ne kartą Panevėžio VTAS nekompetencija buvo akcentuojama TV laidose“.
Beje, Vaiko teisių apsaugos kontrolierės ponios Žiobienės 2014 metų ataskaitoje pažymima, jog daugiausia buvo skundžiamasi savivaldybių administracijų padalinių veikla – 204, (2013 metais – 226). Dėl savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių nusiskundimai 2014 metais net 50 procentų buvo pagrįsti (2013 metais – 51%). Seimo ir Vyriausybės pasyvumas jau akcentuojamas žiniasklaidoje. Galimai dėl tos priežasties ir tėvų atstūmimo problematika nėra efektyviai sprendžiama valstybės lygmenyje.
Štai keletas pavyzdžių: Žinant, kad tėvų atstūmimas yra pripažįstamas kaip emocinio-psichologinio vaikų žalojimo forma, sukelianti negrįžtamas pasekmes vaikui, labai svarbu, kad valstybinės institucijos pasirūpintų vaikus apsaugoti nuo visokios rūšies smurto, vis dar patiriamo šeimose nuo jiems artimiausių žmonių.
Tačiau jau ne vienas bandymas apginti vaikus nuo bet kokios rūšies smurto šeimoje, priimant tai draudžiančius įstatymus, baigėsi nesėkme. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tikisi įstatymo, kuriame numatoma įtraukti ir nuostatą, draudžiančią, bet kokį smurtą prieš vaikus, o Seimas vis nesiryžta tokio įstatymo priimti. Ne mažesnę nuostabą kelia ir Seimo veiksmai praėjusią savaitę, kai šis atmetė pataisas su siūlymu įtvirtinti draudimą dirbti su nepilnamečiais asmenims, kurie buvo teisti už seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš vaikus.
Štai Asociacijos Prieš Tėvų Atstūmimą 2013 metų spalio 4 dieną organizuotoje (kartu su Seimo nare ponia R. Šalaševičiūte) tarptautinėje konferencijoje “Lygiavertė tėvystė po skyrybų – vaikų psichologinio stabilumo pagrindas. Teisiniai ir psichologiniai aspektai” šalia kitų klausimų buvo kalbama apie alternuojamą vaiko gyvenamą vietą po tėvų skyrybų, kaip tėvų tolesnio lygiateisiško bendradarbiavimo vaikų auklėjime garantą. APTA rezoliucijoje alternuojamos tėvystės įteisinimo klausimas tapo vienu iš pagrindinių siūlymų.
Tačiau toks siūlymas nesusilaukė vaiko teisių apsaugos Lietuvoje darbuotojų palaikymo. O teisingumo ministro p. Juozo Bernatonio reakcija į asociacijos pateiktus rezoliucijos siūlymus verčia nustebti.
Gerbiamas ministras savo atsakyme teigia, jog: “Manytina, jog vienos vaiko gyvenamos vietos nustatymas visų pirma atitinka vaiko interesus, kadangi taip užtikrinamas vaiko kasdieninio gyvenimo stabilumas ir aiškumas”. Šią nuostatą jis pakartoja dar kartą, pabrėždamas, jog: „teisinis reguliavimas, pagal kurį vaiko tėvams gyvenant skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, turi būti nekeičiamas, kadangi toks teisinis reguliavimas labiausiai atitinka vaiko interesus…“
Toks teiginys prašosi gerbiamo ministro paaiškinimo:
– kuo konkrečiai Lietuvos vaikų interesai skiriasi nuo, pavyzdžiui, kitų Europos Sąjungos valstybių vaikų interesų, kuriose dviguba tėvystė , t.y. per pusę dalinama tėvystė – alternuojama vaiko gyvenamoji vieta, yra įteisinta įstatymais ir sėkmingai praktikuojama (Nyderlanduose po skyrybų alternuojamą tėvystę renkasi apie 25% skyrium gyvenančių tėvų)?
Ar gal reikėtų suprasti iš gerbiamo ministro rašto, kad tose valstybėse vaiko interesai neužtikrinami, t.y. pažeidžiami? Nors tų šalių vaikai pagal UNICEF tyrimus jaučiasi laimingi ar net laimingiausi Europoje, kaip , pavyzdžiui, Nyderlandų vaikai? O gal kitų Europos Sąjungos vaikų interesai, ministro nuomone, kardinaliai skiriasi nuo Lietuvos vaikų interesų? Tad kyla klausimas: ar Lietuvos „ vaikų interesų“ samprata atitinka Europos Sąjungos valstybių atitinkamą sampratą?
Drįstu pastebėti, jog “manytina” – greičiausiai yra asmeninė nuomonė, nepagrįsta atliktais tyrimais bei jų analize ar atitinkama statistika.
Alternuojamos tėvystės klausimu LR vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus patarėja ponia Laura Vitkauskaitė – Sirunavičė sako, jog: “Reiktų pastebėti, kad pagal Lietuvos teisę vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš skyrium gyvenančių tėvų nustatymas pats savaime nesukelia pavojų pažeisti tėvų lygiateisiškumo (bendros tėvų atsakomybės) principo įgyvendinimą ar skyrium gyvenančio tėvo ir vaiko šeimos ryšių normalų funkcionavimą. <…> Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas neturi įtakos skyrium gyvenančio tėvo/motinos asmeninėms teisėms ir pareigoms vaiko atžvilgiu, jų apimtis išlieka tokia pati – teisė ir pareiga priimti sprendimus, susijusius su vaiko auklėjimu bei ugdymu, sveikatos paslaugų užtikrinimu, laisvalaikio organizavimu, kt., tai yra tėvas ar motina turi lygias teises ir pareigas savo vaikams” . Taip, tai surašyta Lietuvos Civilinio Kodekso straipsniuose. Tačiau žinant, kad klausimas dėl alternuojamos tėvystės labiausiai aktualus tėvų atstūmimą patiriantiems skyrium gyvenantiems tėvams. Nes vaiką programuojantis iš tėvų be išimties piktybiškai elgiasi skyrium gyvenančio tėvo atžvilgiu, neteikia jam jokios informacijos apie vaiką, jo sveikatą, mokymąsi ir pan. Jokiu būdu nesitaria, priimant sprendimus. Skyrium gyvenantis tėvas yra eliminuojamas iš vaiko gyvenimo be vilties kažką tai pakeisti. Vakarų valstybių praktika rodo, kad alternuojama tėvystės dėka yra apribojama galimybė piktybiškai nusiteikusiems ir vaikus psichologiškai žalojantiems tėvams manipuliuoti ir pažeisti skyrium gyvenančio tėvo teises ir pareigas.
Būtų sveikintina, jei asmenų, galinčių nulemti vaikų teisių apsaugą ir netgi jų laimingesnę vaikystę, iniciatyva būtų keičiami ar koreguojami neveikiantys įstatymai tikslu naujomis priemonėmis sumažinti piktnaudžiavimo galimybes. Pavyzdžiui: kodėl neparuošti kokio tai patvarkymo, kad mokyklos būtų įstatymiškai įpareigotos prisijungimo prie elektroninio dienyno kodus duoti taip pat ir skyrium gyvenančiam tėvui? Sumažėtų skundų dėl vaiką auginančio tėvo piktnaudžiavimo dėl informacijos apie vaiką neteikimo. Tokiu būdu jau viena manipuliacijų sritis būtų valstybės pastangomis apribota. Pasiūlymų galima pateikti ir daugiau. Svarbu, kad valstybė pasyviai nestebėtų metai iš metų besikartojančias problemas, o aktyviai ir operatyviai ieškotų būdų tai pakeisti.
Tam tikrų minčių kelia faktas, kad Lietuvoje valstybės tarnautojai turi ilgai trunkančias ar net neterminuotas darbo sutartis.
Pasirodo, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovo kadencija tęsiasi … 15 metų (O. Tarvydienė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai vadovavo nuo 2003 metų spalio. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, jos kadencija turėjo baigtis 2018-aisiais). Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus kadencija trunka 5-erius metus. Šios pareigybės kadencijų skaičius neribojamas. Tad, sėkmės atveju, galima iki gyvenimo pabaigos „išsilaikyti kėdėje” . Įdomumo dėlei paskambinau Klaipėdos rajono administracijos direktorei poniai Aldonai Šimkienei. Ji patvirtino, kad visi Klaipėdos rajono VTAT darbuotojai turi neterminuotas darbo sutartis…. Tą patį patvirtino Kauno miesto, Panevežio, Biržų, Ignalinos VTAT vadovai. Galime daryti išvadą, kad panaši situacija ir kitose Lietuvos VTAT.
Štai, palyginimui, Nyderlanduose samdomi darbuotojai, tame tarpe ir valstybės tarnautojai, ilgiau kaip 3-5 metus vienoje vietoje nedirba. Net ir už puikiausius rezultatus nėra paliekami “ kadencijai iki žilos galvos” tame pačiame poste. Perkeliami vadovauti kitam skyriui ar padaliniui ir pan. Tai daroma dėl keleto tikslų: manoma, jog ilgesnį laiką atliekant tas pačias pareigas, žmogus išsisemia, pradeda nuobodžiauti, ( vadovai, kaip žinia, turi gerą išsilavinimą, ambicijas ir yra sutverti naujovėms, kūrybiškiems iššūkiams). Dėl to mažėja produktyvumas, darbo kokybė, suinteresuotumas. Olandai turi net specialų terminą: beroepsblind, kas reikštų “aklas savo specialybes srityje”. Toks vadovų kilnojimas skatina konkurenciją, norą tobulėti,kas yra pažangos garantas. Be to, trumpesnis laikas vadovaujančiame poste, kaip manoma, sumažina korupcijos riziką.
Kitose EU valstybėse stebima greitesnė valdančių organų reakcija į visuomenėje vyraujančias tendencijas. Štai šių metų kovo pradžioje Nyderlandų krikščionių demokratų partija (CDA) pateikė parlamentui siūlymą dėl įstatymų pataisų, kad po tėvų skyrybų, būtų įstatymu užtikrintas senelių ir anūkų tolesnis bendravimas. Iki šiol ( kaip , beje, ir Lietuvoje), esant konfliktinei situacijai, dėl bendravimo su anūkais užtikrinimo seneliams tekdavo kreiptis į teismą, o ten įrodinėti, kad ryšys tarp anūkų ir senelių yra glaudus. Dažnai įrodyti tai sunku dėl priešiškai nusiteikusios pusės manipuliavimo ar įtikinamo melo. Priėmus įstatymo pataisas, seneliams nereikės bylinėtis. Manoma, kad seneliai visada turi teise bendrauti su anūkais, nežiūrint, kokio tamprumo ryšys yra, ar jo nėra.
Užsienio valstybės suprato Tėvų Atstūmimo problematikos pasekmes visuomenei. Tam, kad ši vaikų žalojimo forma būtų išguita, valstybės mastu organizuojamos akcijos, radijo laidų ciklai, televizijos programos ir pan. Nes informacija – yra pagrindas kovai prieš šią vaikų žalojimo rūšį. Pasidomėjus Socialinės apsaugos ir Darbo Ministerijos, Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir Darbo Ministerijos bei Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos elektroninėse svetainėse patalpinta medžiaga, galima padaryti išvadą, kad teigiamų poslinkių, informuojant apie pozityvią tėvystę bei aktualius skyrybų klausimus, yra. Tačiau neteko rasti konkrečių užuominų apie tėvų atstūmimą, kaip reiškinį.
Tad pagrįstai kyla klausimas, kodėl tokios smurto prieš vaikus formas, kaip patyčios, seksualinis išnaudojimas yra akcentuojamos, vyksta akcijos, renginiai, nestinga informacijos žiniasklaidoje, kai tuo tarpu tėvų atstūmimo problematika – taip pat viena iš vaikų žalojimo rūšių, sukelianti didžiulius emocinius išgyvenimus ir dažnai negrįžtamas pasekmes tiek vaikams, tiek ir atstumtiems tėvams – palikta nuo tos problemos kenčiantiems žmonėms. Nuo šio reiškinio kenčiantys tėvai praėjusiais metais bent keletą kartų bandė atkreipti visuomenės dėmesį TV laidose, taikiose akcijose Kaune (Piketas tarptautinei Tėvų atstūmimo pripažinimo dienai paminėti) bei Vilniuje (Piketas „Skyrium gyvenančių tėvų diskriminacija“) Tėvų Atstūmimą patiriantys tėvai bei kiti šeimos nariai susibūrė į Asociaciją Prieš Tėvų Atstūmimą (APTA), o 2013 APTA oficialiai priimta į Europos Tėvų Platformą – PEF (Platform for European Fathers). Šiuo metu Lietuvos atstovas yra Europos Tėvų Platformos sekretorius.
Pasaulinę Supratimo apie Tėvų Atstūmimą dieną norisi tikėtis, kad Tėvų Atstūmimas, kaip emocinio-psichologinio vaikų žalojimo forma susilauks didesnio valstybės dėmesio, kurio akivaizdžiai rimtam problemos sprendimui šiuo metu nepakanka.
2015-04-25
B.van der Weg-Bražiūnienė
Tėvų Atstūmimo Studijų Grupės (PASG) narė