Įkurta Lygiavertės tėvystės asociacija

LYGIAVERTĖ TĖVYSTĖ (angl. – shared parenting) – tėvų ir vaikų gyvenimo po skyrybų režimas, kuomet vaikai panašų laiko tarpą praleidžia su kiekvienu iš tėvų. Lygiavertė tėvystė dar vadinama „dviguba gyvenamąja vieta“ ar tiesiog „50-50“.

Psichologinės studijos nustatė, kad lygiavertė tėvystė yra geriausias vaikų gyvenimo po tėvų skyrybų režimas vaikų psichologinei sveikatai, savijautai ir vystymuisi. Šiais rodikliais lygiavertė tėvystė nedaug nusileidžia vaiko gyvenimui neišsiskyrusioje šeimoje, ir ženkliai lenkia vaiko, gyvenančio tik su vienu iš tėvų, rodiklius. Taip pat psichologinės studijos nustatė, kad lygiavertė tėvystė pasižymi geresne ne tik vaikų, bet ir išsiskyrusių tėvų psichologine būkle ir savijauta. Lygiavertė tėvystė ženkliai sumažina tėvų atstūmimo tikimybę. Lygiavertė tėvystė yra tinkama net ir labai mažiems vaikams, net ir tais atvejais, kai vienas iš tėvų nesutinka su lygiavertės tėvystės režimu. Dėl šių priežasčių lygiavertė tėvystė geriausiai atitinka tiek prioritetinius vaikų interesus, tiek daugelio tėvų, ir laikytina pirmenybine prieš kitus vaikų gyvenimo po skyrybų režimus.

Pažymėtina, kad lygiavertė tėvystė gali būti negalima dėl techninių priežasčių (išsiskyrę tėvai gyvena toli nuo vienas kito ir pan.) ar esant vieno iš tėvų smurtui.

TĖVŲ ATSTŪMIMAS (angl. – parental alienation) – reiškinys, dažniausiai pasitaikantis skyrybų metu ar po jų, kai vienas iš tėvų, dažniausiai tas, su kuriuo vaikas lieka gyventi, neretai padedamas artimųjų ar netinkamai talkinančių specialistų, psichologiškai manipuliuodamas ir įtakodamas vaiką nuteikia jį prieš kitą iš tėvų. Nuteikti vaikai neretai visam gyvenimui išsižada ne tik nuteiktojo iš tėvų, bet ir visų jo giminių bei artimųjų – vaikai išsižada pusės savo paveldo ir šaknų.

Tėvų atstūmimą propaguojantys tėvai, psichologijos moksle pastebėta, dažniausiai pasižymi ribiniu arba narcisistiniu asmenybės sutrikimu, perdėtu prieraišumu vaikui. Atstumti tėvai dažniausiai yra didžiulio psichologinio skausmo ir nevilties būsenoje. Vaikams, kurie yra nuteikti prieš vieną iš tėvų, pasireiškia požymiai, vadinami tėvų atstūmimo sindromu (TAS).

Nuo tėvų atstūmimo nukentėję vaikai ne tik praranda pusę savo šaknų, tačiau visą gyvenimą yra pasmerkti sunkiai išsprendžiamam vidiniam konfliktui. Tėvų atstūmimo pasekmės vaikams – žemesnė savivertė, polinkis į depresiją, savižudybes, alkoholizmą, narkotikus, asocialų elgesį ir daugelis kitų. Jos niekuo nenusileidžia kitų rūšių sunkų smurtą patyrusių vaikų žalai. Todėl specialistai tėvų atstūmimą pripažįsta ne tik žalojančiu vaikus reiškiniu, tačiau ir viena sunkiausių smurto formų.

Tėvų atstūmimas pasižymi tuo, kad yra kontraintuityvus reiškinys. Specialistai (psichologai, vaiko teisių darbuotojai, teisėjai), neturintys specifinio išprusimo tėvų atstūmimo srityje, dažniausiai palaiko nuteikinėtoją, ir, klaidingai nei reikėtų tokioje situacijoje, ieško atstumtojo iš tėvų kaltės dėl nutrūkusio bendravimo. Atstumtajam iš tėvų rekomenduojama atsitraukti, jam sakoma, kad situacija nepasikeis, kol atstumtasis iš tėvų neatras, ką darė blogai. Siūloma nebendrauti su vaiku, kol šis pats nepanorės. Tokia specialistų „pagalba“ situaciją tik blogina, ir specialistai iš esmės tampa tėvų atstūmimo sąjungininkais. Dėl to tėvų atstūmimas neretai yra viena iš institucinio smurto formų.

Nuo sunkaus tėvų atstūmimo nukentėjusiems vaikams ir tėvams nepadeda įprastinės, standartinės psichologų ir teisininkų rekomenduojamos priemonės, kokios yra neretai rekomenduojamos konfliktuojantiems tėvams, tokios, kaip mediacija, psichologo tarpininkavimas, susitikimai su vaiku psichologo priežiūroje. Nuo sunkaus tėvų atstūmimo nukentėjusiems vaikams ir tėvams padeda tik specifinės priemonės, parengtos kovoti su tėvų atstūmimu, tokios, kaip adekvačios finansinės sankcijos nuteikinėtojui, vaiko nuo nuteikinėtojo (smurtautojo) atskyrimas ir intensyvios vaiko ryšio su atstumtuoju iš tėvų atstatymo programos.

Tėvų atstūmimo sindromas (TAS) yra tėvų atstūmimo pasekmės vaiku, kurios pasireiškia specifiniais psichologiniais požymiais. Išskiriami 8 pagrindiniai TAS požymiai:

1. Vaikas žemina ir demonstruoja neapykantą atstumtojo iš tėvų atžvilgiu;

2. Vaikas savo žeminimą ir neapykantą grindžia priežastimis, kurios yra mažareikšmės, bereikšmės ar absurdiškos;

3. Vaikas nedemonstruoja jokio ambivalentiškumo atstumtojo iš tėvų atžvilgiu;

4. Vaikas įsitikinęs, kad sprendimą atstumti vieną iš tėvų priėmė jis pats, ir jis nebuvo niekieno įtakotas;

5. Vaikas, esant bet kokiam tėvų nesutarimui, palaiko nuteikinėtojo poziciją;

6. Vaikas nedemonstruoja jokio gailesčio atstumtojo iš tėvų ar ir jo kančios atžvilgiu;

7. Vaikas vartoja nuteikinėtojui būdingus išsireiškimus, frazes bei argumentus;

8. Vaikas atstumia ne tik vieną iš tėvų, bet ir to iš tėvų giminaičius bei draugus.