Praėjus 4 metų trukmės teismų maratoną, turint rankose teismo sprendimą dėl bendravimo su vaiku, sprendimas nebuvo NEI KARTO ĮVYKDYTAS taip, kaip nustatė tesimas. Vaiko mama ir jos šeima labai dėl to „pasistengė”. Vaikui jau 10 metų, jis NEI KARTO nebuvo išleistas pagal teismo sprendimą atostogauti, jis NEI KARTO nemiegojo savo tėvo namuose… Mamą bandyta bausti, bet… Niekas neįžvelgia vaikui daromos žalos, bet visi kalba, na, kaip čia mama bausi, Žiūrėkit, mama verkia… Pagal pareigūnų supratimą mamos ašarojimas užtikrina geriausius vaiko interesus neprarasti šeimos ryšių??? Nebendraudami normaliai mes su vaiku jau esame svetimi vienas kitam . Todėl manau, kad E. Mirončikienės išsakyta mintis, deja, atitinka realybę.
” Išvada paprasta – LIETUVA NEPAJĖGI PASIRŪPINTI SAVO VAIKAIS, SUTEIKTI JIEMS TINKAMĄ PRIEŽIŪRĄ IR APGINTI JŲ TEISES – teisės gyventi gimtoje šalyje, išsaugoti savo identiškumą, pilietybę, šeimos ryšius, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, jau nekalbat apie teisę turėti tinkamas gyvenimo sąlygas, neskursti ir augti sveikam.”