Prieš keletą dienų atsitiktinai pamačiau straipsnį, prisimenant A.Dautarą, buvusį žinomą Lietuvos TV, radijo laidų, renginių vedėją („In memoriam Aurimas Dautartas: istorija ne tiesioginiam eteriui“).
Vienoje iš straipsnyje aprašytų situacijų galima atpažinti dažnai po skyrybų pasikartojančius reiškinius:„ Net ir turėdamas šias neeilines gyvenimo dovanas, būdamas populiarus, plačiai žinomas, mėgiamas klausytojų ir žiūrovų, visada laukiamas ir norimas draugų, geidžiamas merginų ir moterų – jis, kažkodėl, buvo skaudžiai nubaustas gyvenimo, atimant iš jo galimybę būti šalia tos, kurią jis tikrai mylėjo labiau už viską pasaulyje – savo dukrą. Per eilę metų atskirtas nuo vienintelio savo vaiko, jis ilgai ir skaudžiai graužė ir naikino save iš vidaus. Aurimas kankinosi ilgėdamasis savo mergaitės ir negalėdamas ne tik, kad būti su ja, bet ir neturėdamas galimybės nors trumpam ją pamatyti. Jis visą tą laiką saugojo jos nuotraukas, išlikusius žaisliukus, mėgstamiausių animacinių filmukų įrašus, jai rašytus, bet taip niekada ir neišsiųstus laiškus.“
Šis jaunas tėvas nusižudė. Niekas jo neklausė, ar tai, kad iš jo be jokios priežasties atimta dukra ir dėl to patiriamas sielvartas buvo savižudybės priežastimi.
Kiek galima suprasti iš ta tema žiniasklaidoje pasirodžiusių straipsnių (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/aurimo-dautarto-mirtis-nesuartino-jo-pirmos-zmonos-ir-jos-mamos-56-144390
https://m.delfi.lt/veidai/klubas/article.php?id=43927061 ir kt.),
A.Dautaras patyrė tėvų atstūmimą. Labai apmaudu, kad iki šiol Lietuvoje nėra atlikta jokių tyrimų tėvų atstūmimo tema. Net jau pripažįstant, kad tėvų atstūmimo procesas yra vaiko psichologinis žalojimas, nėra skiriama tinkamo dėmesio šios vaikų žalojimo formos statistikai ir prevencijai. Apie atstumtas mamas ir tėčius bei jų šeimas ir gimines kol kas iš vis nesigilinama. Nei kaip jie jaučiasi, nei kas su jais atsitinka, nei kiek tėvų atstūmimo paliestų žmonių turime Lietuvoje. O susirūpinti vertėtų. Ir kuo greičiau. Dar 2008 metais viename iš savo straipsnių bandžiau atkreipti dėmesį į atstumtų tėvų išgyvenimus: „ Psichologai tėvų atstūmimo padarinius atstumtiems tėvams prilygina kaip ir išgyvenimus dėl vaiko mirties. Net giliau ir skaudžiau. Atstumiamas tėvas lieka vienas, vaikų ir visų žmonių akyse šmeižiamas ir juodinamas. Jo neužjaučia ir neguodžia dėl netekties jokia įstaiga ar organizacija. Vietoj užuojautos jis turi įrodinėti, kad visas melas apie jį yra pramanytas vaikų motinos, su tikslu per teismą ir kitas institucijas užkirsti kelią jo ir vaikų bendravimui. Atstumtojo iš tėvų vaidmuo yra visiškai sumenkinimas, jis yra prievarta atribojimas nuo vaikų, tuo pačiu jam ne tik bendravimo su vaiku džiaugsmas atimamas, bet taip pat ir pareigos bei atsakomybė už vaikus. Taip taip, ne atsakomybės vengiama, bet ji atimama. Tėvų atstūmimo pasekmės atstumtoms mamoms yra dar dramatiškesnės.
Kitose šalyse jau yra atlikti tyrimai dėl tėvų atstūmimo ne vien vaikams, bet ir atstumtiems tėvams. Dar 2008 m. tarptautinėje konferencijoje Vilniuje vokiečių psichologė, tėvų atstūmimo specialistė U.Kodjoe savo pranešime pabrėžė: „ Sunkiais tėvų atstūmimo atvejais dažnai atsiranda ilgalaikis ir dažnai pasitaikantis santykių ir ryšių nutraukimas tarp vaikų ir kažkada mylėtų tėvų, o kartais ir tarp brolių ir seserų. Retai būna tinkamai atsižvelgiama į paliktų tėvų ir kitų artimųjų (pvz. senelių) skausmingą patirtį, stebint atimamo vaiko traumavimą. Negalėjimas apsaugoti vaiko nuo jam daromos psichologinės žalos, įtakoja vaiką mylinčių artimųjų tiek fizinį, tiek ir dvasinį stovį. Jautresni žmonės gali vėliau atsidurti psichiatrinėse ar psichoterapinėse klinikose dėl didelių psichologinių, psichosomatinių ir psichiatrinių problemų. Taip pat pasitaiko ir smurto prieš save atvejų.“
Ką stebiu pataruoju metu Lietuvoje – tai neteisingas institucijų požiūris į tėvų atstūmimo sprendimą. Man žinoma daugybė atvejų, kai, esant tėvų atsūmimui, VTAT darbuotojai vietoj to, kad kuo skubiau ir rimčiau užsiimtų smurtautoju, t.y. vaiko nuteikinėtoju ir manipuliatoriumi, siuntinėja atstumtą tėvą ar mamą po visokias psichologines konsultacijas ryšio su vaiku atstatyumui. Tokia praktika – laiko gaišinimas ir dar didesnis situacijos komplikavimas. Jei nėra įrodytas atstumiamojo smurtas prieš vaiką, tai VTAT darbuotojai labai naiviai supranta vaikų ir tėvų ryšius. Santuokoje buvęs normalus ryšys staiga po skyrybų tampa VTAT supratimu ( dažnai manipuliuojančiojo tėvo/mamos pastangomis) jau nebepakankamu bendrauti. O išdresiruoto vaiko pasakytas „ nenoriu“ – vos ne „ amen“ po poterių… Kai tuo tarpu kitais atvejais, vaiką paimant iš šeimos, niekas nesirūpina, kad būtų stiprus vaiko ryšys su globėjais … Ir niekas iš vis neklausia, ar vaikai pas jiems nepažįstamus globėjus nori.
Vaikams ypatingai svarbus yra žinojimas, kad jų tėvai, gyvenantys kartu, ar net išsiskyrę, abu jį myli, juo rūpinasi. Tai yra saugumo jausmo pagrindas ir stiprios asmenybės formavimosi garantas.
Tėvams, patiriantiems tėvų atstūmimą, ypatingai skaudus yra žinojimas, kad jie vis dar negali sulaukti tinkamo institucijų požiūrio į tėvų atstūmimo reiškinį, yra varinėjami dažnai bereikalingoms ir nieko neduodančioms konsultacijoms, dėl ko prarandamas brangus laikas, o su juo ir ryšys su vaikais. Vaikai tiesiogine to žodžio prasme dėl netinkamo požiūrio į reišinį yra ne vienerius metus psichologiškai traumuojami. Kad tai kasdien vyksta šiandieninėje Lietuvoje – matome iš pasikartojančių TV laidų bei straipsnių žiniasklaidoje ta tema. Nieko nekeičiant tėvų atstūmimo problemos sprendime, darosi baugu, kad A.Dautarto tragedija gali pasikartoti…
B. van der Weg – Bražiūnienė