2011 metų gruodžio 10 dieną Vilniuje, „Algirdas City Hotels“ konferencijų salėje, ASOCIACIJOS PRIEŠ TĖVŲ ATSTŪMIMĄ iniciatyvinė grupė organizavo pirmąją Lietuvos istorijoje konferenciją tema
TĖVŲ ATSTŪMIMO SINDROMAS IR JO TEISINIAI ASPEKTAI LIETUVOJE
tikslu atkreipti visuomenės, vaikų teises ginančių institucijų, įstatymų leidėjų ir teisėsaugos, psichologų dėmesį į Lietuvoje vis dar nepripažįstamą vaikų psichologinio žalojimo formą – Tėvų Atstūmimo Sindromą bei visas dėl šio žalojimo atsirandančias problemas.
Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vyriausioji specialistė Ieva Česnaitytė pastebėjo, kad ši konferencija vyksta Tarptautinę žmogaus teisių dieną. 1948 metų gruodžio 10 dieną Jungtinių Tautų organizacijoje buvo priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kuri tapo dabartinės žmogaus teisių apsaugos pagrindu. 1989 metais priimta Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kuri tarptautiniu mastu pripažino vaiką žmogaus teisių apsaugos subjektu. Šį dokumentą ratifikavusios valstybės įsipareigojo ginti vaiko teises pasitelkiant visas įmanomas priemones. Vaiko teisės – tai žmogaus teisių dalis. Turint reikalą su Tėvų Atstūmimu, yra pažeidžiamos tiek vaiko, tiek ir atstumiamojo tėvo teisės.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija užtikrina, jog kiekvienas vaikas turi teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas. Turint reikalą su Tėvų Atstūmimu pirmiausia ir yra pažeidžiama ši vaiko teisė. Jungtinių Tautų Vaiko Teisių Konvencijos 13 straipsnis garantuoja vaikui teisę į savo nuomonę, o kad ją susidaryti – laisvę į jos ieškojimą, gavimą bei perdavimą.
Kai vaikas netenka galimybės bendrauti su vienu iš tėvų dėl antrojo kaltės, galima kalbėti apie vaiko psichologinį žalojimą, nes vaikui yra atimama galimybė pačiam pažinti atstumiamą tėvą ir pačiam susidaryti nuomonę apie jį bei jį vertinti. Indoktrinacijos pagalba vaikas yra sumenkinamas, jam atimama teisė pačiam suvokti ir spręsti. Vaikas ilgus metus laikomas nevisaverčiu, kas labai neigiamai įtakoja jo asmenybės brandą.
Įvardindami galimas vaikų ir paauglių psichologinio žalojimo formas, psichologai dažnai mini tėvų skyrybas, kurių metu tėvų santykiuose vyraujančios neigiamos emocijos bei probleminiai santykiai neigiamai įtakoja vaikų savijautą. Tačiau labai menkai kalbama apie Tėvų Atstūmimo Sindromą, kaip vieną iš vaiko psichologinio žalojimo formų. Sindromo atsiradimą sąlygoja vaiką auginančios motinos arba vaiką auginančio tėvo elgesys. Elgesys, paremtas melu, šmeižtu, manipuliavimu vaiku tam, kad atskirai po skyrybų gyvenantis tėvas ar motina būtų visiškai išbraukti iš vaiko gyvenimo. Tokio elgesio tikslas – nutraukti vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo ar motinos bendravimą ir net ryšį. Tam pradedama jokios tiesos ir teisingumo neturinti šmeižto ir „psichologinio sunaikinimo“ kompanija prieš atskirai gyvenantį vaiko tėvą/motiną. Tokiu būdu vaikas ne tik praranda galimybę bendrauti su abiem tėvais, bet ir patiria neigiamus psichologinius išgyvenimus, kurie gali turėti neigiamos įtakos tolimesniuose jo asmenybės raidos etapuose.

Konferencijoje dalyvavusios Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos specialistės Renata Stankevičienė ir Eivilė Žemaitytė pripažino, jog skyrium gyvenančio tėvo ir vaiko santykių trukdymas yra vertintinas kaip vaiko psichologinis žalojimas bei jo teisų pažeidimas.
Psichologai teigia, kad harmoningam ir pilnaverčiam vaiko vystymuisi nepakanka tik vienos motinos (tėvo), būtinas betarpiškas ir nuolatinis bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), jis turi pilnavertiškai dalyvauti vaiko gyvenime ir jo auklėjime. Ne mažiau svarbūs vaiko santykiai su kitais artimais giminaičiais iš skyrium gyvenančio tėvo pusės. Pasaulyje jau seniai yra nagrinėjamas Tėvų Atstūmimo Sindromas. Pasaulio TAS ekspertų praktika parodė, kad dažniausiai vaiką programuojanti motina (tėvas) turi daugiau ir sunkesnio laipsnio asmenybės sutrikimų. Tokia VTAS bei teismų praktika, kokia ji yra Lietuvoje, vaiko padėtį labiau sukomplikuoja, nes vaiko santykis su atskirai gyvenančiu dažniausiai psichologiškai sveikesniu tėvu (motina) nėra užtikrinamas. Taip vaikui yra padaroma dar didesne psichologinė žala. Konferencijoje dalyvavusių psichologų nuomone, bet koks nepagrįstas vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo santykių trukdymas ar net nutraukimas gali būti įvardinamas kaip viena iš psichologinio vaikų žalojimo formų.

Reziumuojant konferencijos eigą ir nagrinėtus klausimus galima daryti išvadą, kad dauguma Lietuvoje gyvenančių žmonių apie psichologinį smurtą, taikomą šeimoje ar išsiskyrusioje šeimoje, turi tik teorinį supratimą, bet mažai numano kaip tai pasireiškia realiame gyvenime. Psichologinio smurto negalima pamatyti, užuosti, išgirsti, pačiupinėti, jį reikia suvokti. Dažnai žmogus nesusimąsto ir nesupranta, kad tai, ką jis laiko įprasta savo elgesio norma, gali būti pripažįstama psichologiniu smurtu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo veiklos programose numato priemones, kurios turėtų padėti užkirsti kelią psichologinio smurto pasireiškimui. Tačiau apie šeimoje pasireiškiantį psichologinį smurtą nekalbama, nenumatomos jokios priemonės šios psichologinio smurto rūšies prevencijai. Galimai nesuvokiama egzistuojanti problema, jos mastas ir pasireiškimas Lietuvos gyventojų šeimose. ASOCIACIJA PRIEŠ TĖVŲ ATSTŪMIMĄ psichologinio smurto žalą nagrinėja siauru aspektu: kaip psichologinis smurtas prieš vaikus, pasireiškiantis po tėvų skyrybų, kaip tai žaloja vaikus, kokia įtaką patiriami neigiami psichologiniai išgyvenimai gali turėti tolimesniame vaiko gyvenime. Tai iš tiesų labai opi problema, nes šių dienų teismų praktika rodo, kad neretai pasitaiko vaikų, jų tėvų ir kitų jiems artimų žmonių psichologinio žalojimo atvejų, galimai vykdoma diskriminacija vyrų atžvilgiu. Nuo to tiesiogiai nukenčia žmonės ir valstybė, o svarbiausia – vaikai, nes tik negebanti užtikrinti žmonių teisių ir laisvių, o ypatingai vaikų teisių ir laisvių, valstybė gali toleruoti neteisybę.

Konferencijoje buvo perskaityti pranešimai:
• „PAS – psichologinė vaikų žalojimo rūšis“ Birutė van der Weg – Bražiūnienė;
• „PAS in situ“ Kęstutis Griciūnas;
• „Vaikų ir paauglių psichologinė savijauta, išgyvenant tėvų skyrybas“ Valija Šap, psichologė
• „Kai kurie tėvo vaidmens šeimoje aspektai“ Arūnas Kuras, psichologas, Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centras;
• „Praktinis 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų taikymas“, Ieva Česnaitytė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausioji specialistė;
• “Vaiko teisė bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu arba motina“. Renata Stankevičienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolierės patarėja;
• “Prieš tėvų atstūmimą” Darius Marčiulaitis, tėvas;
• Teisininko komentaras, Gintaras Putvinskis, advokatas.

Kad konferencijoje svarstomi klausimai aktualūs bei skaudūs parodė tai, jog pranešėjai ne kartą buvo įtraukiami į diskusijas. Susidarė įspūdis, jog salėje abejingų šiai temai nebuvo.
Pranešimų bei diskusijų pasekoje išryškėjo šie aspektai, reikalaujantys kuo greičiausio sprendimo:
• visuomenei trūksta informacijos apie psichologinį smurtą šeimoje ir ypatingai apie Tėvų Atstūmimą bei to pasekoje vaikams išsivystantį Tėvų Atstūmimo Sindromą.
• Vaiko teisių apsaugos tarnybos dažnai nepastebi psichologinio smurto problemos, o jeigu ir pastebi – nesiima jos spręsti ir (ar) taikyti atsakomybę smurtaujantiems asmenims; pastebimas VTAT darbuotojų kompetencijos trūkumas, sprendžiant galimo vaikų psichologinio žalojimo atvejus, ir ypatingai TAS atvejus,
• psichologų tarnyba iki šios dienos nėra įstatymiškai sureguliuota, psichologams nėra numatyta jokia atsakomybė už neteisėtai ar nesilaikant galiojančių metodikų atliktus vaikų “tyrimus” skyrybų bylose (pavyzdžiui, psichologo teikiamos teismui išvados, stebėjus vaiką vieną kartą 1,5-2 val. yra niekinės ir neatitinka reikalavimų, psichologijos mokslo keliamų tokio pobūdžio vaikų tyrimui); Lietuvos psichologai neturi metodikų Tėvų Atstūmimo Sindromui diagnozuoti ir nėra pasiruošę padėti, esant TAS,
• bylinėjimasis, ginant pažeidžiamas vaiko teises į abu tėvus bei pažeidžiamas skyrium gyvenančio tėvo teisės į normalų bendravimą su vaiku – yra brangus ir ilgai trunkantis procesas (ne kiekvienas tėvas (motina) gali apginti savo vaiko ir savo pažeistas teises ir interesus),
• būtinas stereotipo – tik mama gali užauginti vaikus- atsisakymas,
• būtinas stereotipo – jei vyras išreiškia norą auginti vaikus ir jais rūpintis – jis yra įtartinas, norintis atimti vaiką (vaikus) iš motinos – atsisakymas,
• būtinas stereotipo – jei skiriasi šeima, tai vyras smurtauja, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis ir pan. – atsisakymas,
• VTAT darbuotojai bei teisėjai, sprendžiantys skyrybų bylas, yra nepajėgūs atpažinti savo klientų tarpe asmenis, galimai turinčius asmenybės psichologinius sutrikimus. Dėl to tyrimas nėra objektyvus, o teisėjo suvokiama tiesa pagal asmens, kenčiančio dėl vieno ar kito asmenybės psichologinio sutrikimo pateikiama informacija– dažnai yra tik tiesos iliuzija.
o skyriumi gyvenantis tėvas, dažniausiai tėtis, jaučia patiriantis diskriminaciją dėl lyties ( kas taip pat yra žmogaus teisių pažeidimas), stebimas teismų šališkumas ( motina visada “teisi”)
o stebima tendencija, jog tas iš tėvų, kuris pažeidinėja vaiko teises ir trukdo normalų vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimą, nesusilaukia rimtų sankcijų bei pasekmių dėl įstatymų bei kitų asmenų teisių pažeidinėjimo. Tai- ydinga praktika, kuri turėtų būti sprendžiama kitaip ir principingai. Nesiimant skubių veiksmų, tai perauga į vaiką auginančios motinos/tėvo piktnaudžiavimą.
• Kaip ypatingą, dažnai pasitaikantį reiškinį, reikia akcentuoti institucinio psichologinio smurto pasireiškimo atvejus, kurių aukomis tampa vaikai ir jų artimieji. Tačiau ir vėl klausimas : ar yra Lietuvoje specialistų, galinčių nustatyti bei įvardinti institucinio psichologinio smurto atvejus bei įvertinti jo pasekmes nukentėjusiems bei visuomenei?
Visa tai įtakoja, kad teismai ne visada gali objektyviai vertinti situacijas ir tai atsispindi vaikų gyvenamosios vietos ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo bei dalyvavimo vaiko (vaikų) auklėjime tvarkos nustatymo atvejuose.
Žinant skyrybų mastą Lietuvoje bei vaikų, kurių tėvai išsiskyrę skaičių, ilgiau delsti negalima. Taip pat siekiama paraginti Seimą bei Vyriausybę, VTAT, juristus bei psichologus nedelsiant imtis priemonių šios problemos pripažinimui ir sprendimui. Įvertinus esamą situaciją manome, kad Valstybė turėtų keisti savo požiūrį į šiandieninę situaciją, todėl norisi dialogo, kokiu būdu pradėti spręsti šią opią mūsų šaliai problemą. Nes kiekviena uždelsta diena reiškia tai, kad dar keli vaikai bus psichologiškai traumuoti, jų fundamentalios ir prigimtinės teisės į šeimos ryšius bus apribotos ar panaikintos, kad turėsime dar kelis nepilnaverčius Lietuvos piliečius. Liga negydoma tik plinta, todėl reikia skubėti šalinti jos atsiradimo priežastis, o šalinti galima tik visiems kartu suvokus problemą ir ją išnagrinėjus.

Konferencijos rezoliucijoje atkreipiamas dėmesys į šiuos opius situacijos Lietuvoje aspektus:
Kyla klausimų dėl dar šiuo metu galiojančio ATPK 181 str. taikymo, JT vaiko teisių konvencijos, CK normų taikymo kontekste. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 25 d. N62-977/2011 byloje pažymėjo, kad bendravimo sąlygų nesudarymas su vaiku 3 mėn. yra vaiko teisių pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisako, kad normalus bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu yra kas antras savaitgalis. Bet kiekvienas atvejis yra unikalus, todėl be profesionalaus, licencijuoto psichologo išvados apie tėvų ir vaikų santykius, palankaus vaikui bendravimo su tėvais trukmės ir intensyvumo negalima nustatyti. Tokia teismų praktiką neužtikrina CK 3.175 str. 2d. „Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.„ vaiko ir skyriumi gyvenančio tėvo (motinos) teisių. Net nesigilinant į tokių terminų pagrįstumą matome skirtumą, kad 2 savaitės yra laikomas normalus laiko tarpas, o tik 3 mėn. laikomas pareigos sudaryti bendravimo sąlygas pažeidimu. Kiekvienas atvejis yra unikalus, todėl laiko tarpas kurį būtų galima laikyti pažeidžiančiu vaiko teises, privalo būti nustatinėjamas individualiai.

JT vaiko teisių konvencijos 9 str. 3d. nustato kad „Valstybės dalyvės gerbia vaiko, kuris išskiriamas su vienu ar abiem tėvais, teisę nuolat su jais bendrauti“. CK 3.170 str. 3d. sako, kad „Tėvas ir motina pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant.“ Kyla pagrįstas klausimas, ar teisės bendrauti pažeidimas yra laikomas 2 sav., ar 3 mėn. laikotarpis, jei tėvai gyvena netoli vienas kito, kodėl nevertinama tai, kad kartu su vaiku gyvenantis tėvas, turėdamas pareigą užtikrinti vaiko teises ir sukurdamas dirbtines kliūtis skyriui gyvenančiam tėvui nėra traukiamas administracinėn atsakomybėn? (CK.3.159 straipsnis – Privalomas tėvų valdžios vykdymas, šio straipsnio 4 d. – Už tėvų valdžios nepanaudojimą taikoma teisinė atsakomybė, numatyta įstatymuose). Deja, realybėje skyrybų metu institucijos nesiima vertinti tokių pažeidimų ir teismai negauna informacijos apie tai, kaip tinkamai šalys užtikrino vaiko interesus.
JT vaiko teisių konvencijos 12, 13 str. užtikrina vaiko teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kartu su vaiku gyvenančiam tėvui naudojant psichologinį smurtą prieš kitą tėvą yra pažeidžiami šie konvencijos straipsniai, t. y. vaikas vadovaujasi ne savo, o psichologinį smurtą naudojančio motinos (tėvo) nuomone ir įsitikinimais. Tai dar vienas argumentas, kodėl reikia skubiai pradėti nagrinėti psichologinio smurto problemą.
Panaši situacija ir dėl BK taikymo, nagrinėjant JT vaiko teisių konvencijos 9str. 3 d. kontekste. Kai tėvas, su kuriuo gyvena vaikas, naudoja prieš vaiką psichologinį smurtą, stengdamasis atriboti skyriumi gyvenantį tėvą nuo vaiko ir be pagrindo trukdyti jam bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime, manome, kad tokią nusikalstamą veiką būtų galima priskirti vaikų grobimui. Tačiau BK 156 str. nenumato, kad vaikas gali būti pagrobtas iš skyriumi gyvenančio tėvo, o tai galima diskriminacija skyriumi gyvenančio tėvo atžvilgiu. Manome, kad tai taip pat gali būti laikoma BK 163 str. ir pagal idealią sutaptį 159 str. pažeidimas, jei prieš vaiką ir skyriumi gyvenantį tėvą buvo naudotas psichologinis smurtas. Tačiau atkreipiame Jūsų dėmesį, kad, mūsų žiniomis, nei vienam tėvui, kuris taikė psichologinį smurtą vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo atžvilgiu, kuris nepagrįstai trukdė jam bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime, kuris į savo neteisėtus veiksmus įtraukė vaiką, nėra taikyta baudžiamoji atsakomybė.
JT vaiko teisių konvencija gina vaiko teisę į šeimos ryšius. Ši vaiko teisė yra fundamentali ir prigimtinė. JT vaiko teisių konvencijos 3 str. (2. dalis sako, kad „Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamas į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių.“). JT vaiko teisių konvencija pripažįsta vaiką subjektu. Keistai skamba, kad kreipiantis į institucijas dėl vaiko teisės įgyvendinimo (dėl bendravimo sąlygų sudarymo su skyriumi gyvenančiu tėvu, subjektas – vaikas), vaiko teises ginančios institucijos siūlo kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos nustatymo (subjektas – tėvas). Kyla retoriniai klausimai: ar man reiktų kreiptis į teismą, kad pripažintų, jog esu žmogus? Kodėl valstybės institucijos, pagal LR Konstitucijos 5 str. privalančios tarnauti žmonėms, nesiima jokių priemonių užtikrinti fundamentalias ir prigimtines vaiko teises? Susidūrę su įvairiomis praktinėmis situacijos įžvelgiame problemą, kad valstybės ir savivaldybės institucijos iki šios dienos vaiko nepripažįsta subjektu, o dažniausiai apie vaiką yra kalbama tik kaip apie objektą. Vienintelis neginčijamas atvejis, kada teismai vaiką pripažįsta subjektu yra išlaikymas. Tačiau atkreipiame Jūsų dėmesį, jog vaikas taip yra žmogus, turintis savo fundamentalias ir prigimtines teises, kurias privalo ginti tiek tėvai, tiek valstybė.