Motinų prigimtinė teisė ar psichologinis sutrikimas?

Nuo pat pradžios seku spaudoje Luisos Rinau istoriją. Ji mane asmeniškai palietė, nes aš – močiutė, nuo kurios irgi slapstomas anūkas. Mano sūnus tiesiogine to žodžio prasme eina kryžiaus kelius, kad galėtų pamatyti sūnų, kuris gyvena pas kitą močiutę vos 6 km atstumu.

Apie normalų mano sūnaus, kaip tėvo ir mūsų, kitos vaiko pusės giminaičių bendravimą su vaiku ir dalyvavimą vaiko gyvenime nėra ir kalbos. Bet tai ne vien mano ir mano šeimos problema. Tokių šeimų – be galo daug, gal net daugiau, negu mes galėtume įsivaizduoti.

Skaitydama atsiliepimus į straipsnius apie Luizos Rinau istoriją, padariau išvadą, kad labai daug moterų, o taip pat ir dalis vyrų yra tos nuomonės, kad vaikas išimtinai priklauso tik motinai. Vienas iš ryškiausių ir nenuginčijamų argumentų yra tas, kad vaikas privalo būti paliktas su motina, nes tai – motinos prigimtinė teisė. Tai motinų prigimtinei teisei įrodyti buvo pasitelkta daugybė argumentų. Kad ir toks, kad gyvūnų pasaulyje motinos gina `ragais ir nagais`savo vaikus. Taip, tai tiesa. Bet jos savo vaikus gina nuo kitų plėšrių žvėrių ar paukščių, nuo žmonių. Bet neteko matyti ar girdėti, kad gulbė užkapotų gulbiną ar neprileistų jo prie lizdo su gulbiukais. Ar kad liūtė pjautųsi su liūtu – vaikų tėvu, kad, neduok Dieve, jis neprisiartintų prie liūtukų. Deja, tik žmonių giminės motinos tikrą vaikų tėvą neprileidžia prie vaikų.

Kituose atsiliepimuose nurodoma, kad vyrai turi tik dirbti, materialiai aprūpinti, kad jie visais laikais nebūdavo namie, nes kariaudavo, medžiodavo ir pan., o motinos augindavo vaikus. Taip, taip buvo, bet mes gi gyvename 21 amžiuje, o ne pirmykštės bendruomenės laikais ir ne viduramžiais. Gal žmonės nežino istorinių faktų apie vaikų priteisimą vienam iš tėvų po skyrybų. Štai viduramžiais skyrybų kaip ir nebuvo, nes dėl krikščionių religijos ir ypač Katalikų Bažnyčios įtakos tai buvo netoleruojama. 1804 m. Napoleonas Bonapartas paskelbė Civilinį kodeksą, žinomą Napoleono kodekso vardu, kuris įsigaliojo daugelyje Vakarų Europos valstybių, taip pat ir Lietuvos Užnemunėje (deja, Didžiojoje Lietuvoje jis negaliojo, nes tuo metu Lietuva buvo Rusijos įtakoje). Pagal šį kodeksą po skyrybų (kurių tada buvo vos vienetai) vaikai automatiškai būdavo paliekami auginti tėvui, nes tai būdavo pagrįsta tėvo, kaip šeimos galvos ir materialaus aprūpintojo, pozicija. Įdomu, kuo skiriasi europiečių motinų prigimtinė teisė nuo musulmoniškų kraštų moterų prigimtinės teisės. Kiek žinome, vaikai visose pasaulio kraštuose gimsta tuo pačiu būdu, kaip ir Lietuvoje. Kodėl tada musulmonų religiją išpažįstantys kraštai nieko nėra girdėję apie motinų prigimtinę teisę? Ten vaikai visada paliekami tėvui…

Europoje su moterų emancipacijos pradžia pasikeitė ir požiūris, kam palikti vaikus po skyrybų. Dabartinė praktika rodo, kad vaikai po skyrybų beveik be jokių išlygų paliekami motinai, net jei ši vos minimaliai gali susitvarkyti su vaiko auklėjimu. Aš nesakau, kad tai yra blogai, bet abejoju, ar visais atvejais be išimties toks teismo sprendimas yra teisingas. Nes yra vienas „bet“…

Birutė van der Weg-Bražiūnienė

Straipsnis išspausdintas “ Vakarų Eksprese“ 2008-05-03