nes neužtikrino teisingo proceso skyrybų byloje.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Strasbūre nutarė, kad Lietuvos teismai, nustatydami pareiškėjo dukters gyvenamąją vietą, pažeidė pareiškėjo teises.
Šioje byloje pareiškėjas skundėsi, kad jo teisės buvo pažeistos dėl to, kad teismas spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t.y. nepilnametės dukters laikinos gyvenamosios vietos nustatymo, šį klausimą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka jam nepranešęs, nors pareiškėjas pageidavo dalyvauti šį klausimą nagrinėjant teisme. Taip pat pareiškėjas skundėsi, kad galutinis teismo sprendimas nustatyti dukters gyvenamąją vietą kartu su jo buvusia žmona buvo priimtas neatsižvelgiant į jo nurodytas aplinkybes, kodėl mergaitė turėtų gyventi kartu su juo. Be to, teismo procesas buvo pernelyg ilgas, o Lietuvos teismai priimdami sprendimus buvo palankesni dukters motinai, taip diskriminuodami jį dėl lyties.
EŽTT vertino, ar Lietuvos teismuose vykęs procesas, nustatant pareiškėjo dukters gyvenamąją vietą, atitiko Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) bei Konvencijos 8 straipsnyje (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) keliamus reikalavimus ir neprieštaravo Konvencijos 14 straipsniui (diskriminacijos uždraudimas) kartu su 8 straipsniu.
Teismas savo sprendime konstatavo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą ir priteisė iš Lietuvos valstybės pareiškėjui 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
EŽTT nustatė, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones ir nustatant laikiną (iki teismo sprendimo priėmimo) pareiškėjo dukters gyvenamąją vietą su pareiškėjo žmona (mergaitės motina), Lietuvos teismai neišsiaiškino visų svarbių ir pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su mergaitės gyvenamosios vietos pakeitimu (motinai pasiėmus mergaitę ir išsikrausčius iš šeimos gyvenamosios patalpos). EŽTT pabrėžė, kad įstatymai įpareigoja teismą šeimos bylos būti aktyviu ir suteikia jam teisę įrodymus rinkti savo iniciatyva.
Pažymėtina, kad nors pagal Lietuvos civilinio proceso kodeksą klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendžiamas rašytinio proceso metu, t.y. nedalyvaujant bylos šalims, tačiau jame nustatyta ir tai, kad šeimos bylose teismo sprendimas negali būti priimamas už akių.
EŽTT įvertino, kad nustačius laikiną mergaitės gyvenamąją vietą su pareiškėjo buvusia žmona, ir mergaitei pragyvenus su ja beveik du metus iki teismo sprendimo priėmimo, tai faktiškai nulėmė galutinį teismo sprendimą- nustatyti nuolatinę gyvenamąją vietą su mergaitės motina, kadangi mergaitė jam buvo pripratusi prie laikinosios gyvenamosios vietos, o priežasčių keisti gyvenamąją vietą teismas nenustatė. EŽTT atsižvelgdamas į faktinių aplinkybių nustatymo svarbą šioje situacijoje, konstatavo, kad pareiškėjas nebuvo įtrauktas į ypač svarbaus sprendimo priėmimą (nors išreiškė norą jame dalyvauti) ir negalėjo apginti savo interesų, todėl nebuvo užtikrinta Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama jo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą.
Teismas taip pat nusprendė, kad teismo procesas pirmosios instancijos teisme trukęs beveik dvejus metus buvo nepakankamai greitas, nes pritaikius laikinąją apsaugos priemonę- laikinai nustatyti mergaitės gyvenamą vietą su jos motina, sudarė sąlygas pareiškėjo dukrai įprasti prie gyvenamosios vietos su pareiškėjo buvusia žmona ir tai tapo pagrindiniu teismu argumentu nustatant nuolatinę mergaitės gyvenamąją vietą. Teismas pabrėžė, kad valstybė privalo taip organizuoti savo teisinę sistemą, kad jos institucijos turėtų galimybes laikytis Konvencijoje įtvirtintų reikalavimų. Galiausiai EŽTT konstatavo, kad pareiškėjo skyrybų bylos procesas buvo nesuderinamas su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjo teise į šeimos gyvenimo gerbimą.
Priimtas EŽTT sprendimas įdomus ir reikšmingas Lietuvos teismų praktikai. Nors teismas ir neįžvelgė diskriminacijos lyties pagrindu, t.y. nenustatė, kad sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos Lietuvos teismai palankiau traktavo vaiko motiną, nei tėvą, tačiau toks sprendimas neabejotinai įpareigos ateityje teismus įvertinti skyrybų bylose visas aplinkybes be išankstinių nuostatų ar įsigalėjusių stereotipų apie tai, kas gali geriau pasirūpinti vaiko interesais.
Renata Cibulskienė yra advokatų kontoros “Cobalt” vyresnioji teisininkė, advokatė
EŽTT vertino, ar Lietuvos teismuose vykęs procesas, nustatant pareiškėjo dukters gyvenamąją vietą, atitiko Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) bei Konvencijos 8 straipsnyje (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) keliamus reikalavimus ir neprieštaravo Konvencijos 14 straipsniui (diskriminacijos uždraudimas) kartu su 8 straipsniu.
Teismas savo sprendime konstatavo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą ir priteisė iš Lietuvos valstybės pareiškėjui 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
EŽTT nustatė, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones ir nustatant laikiną (iki teismo sprendimo priėmimo) pareiškėjo dukters gyvenamąją vietą su pareiškėjo žmona (mergaitės motina), Lietuvos teismai neišsiaiškino visų svarbių ir pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su mergaitės gyvenamosios vietos pakeitimu (motinai pasiėmus mergaitę ir išsikrausčius iš šeimos gyvenamosios patalpos). EŽTT pabrėžė, kad įstatymai įpareigoja teismą šeimos bylos būti aktyviu ir suteikia jam teisę įrodymus rinkti savo iniciatyva.
Pažymėtina, kad nors pagal Lietuvos civilinio proceso kodeksą klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendžiamas rašytinio proceso metu, t.y. nedalyvaujant bylos šalims, tačiau jame nustatyta ir tai, kad šeimos bylose teismo sprendimas negali būti priimamas už akių.
EŽTT įvertino, kad nustačius laikiną mergaitės gyvenamąją vietą su pareiškėjo buvusia žmona, ir mergaitei pragyvenus su ja beveik du metus iki teismo sprendimo priėmimo, tai faktiškai nulėmė galutinį teismo sprendimą- nustatyti nuolatinę gyvenamąją vietą su mergaitės motina, kadangi mergaitė jam buvo pripratusi prie laikinosios gyvenamosios vietos, o priežasčių keisti gyvenamąją vietą teismas nenustatė. EŽTT atsižvelgdamas į faktinių aplinkybių nustatymo svarbą šioje situacijoje, konstatavo, kad pareiškėjas nebuvo įtrauktas į ypač svarbaus sprendimo priėmimą (nors išreiškė norą jame dalyvauti) ir negalėjo apginti savo interesų, todėl nebuvo užtikrinta Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama jo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą.
Teismas taip pat nusprendė, kad teismo procesas pirmosios instancijos teisme trukęs beveik dvejus metus buvo nepakankamai greitas, nes pritaikius laikinąją apsaugos priemonę- laikinai nustatyti mergaitės gyvenamą vietą su jos motina, sudarė sąlygas pareiškėjo dukrai įprasti prie gyvenamosios vietos su pareiškėjo buvusia žmona ir tai tapo pagrindiniu teismu argumentu nustatant nuolatinę mergaitės gyvenamąją vietą. Teismas pabrėžė, kad valstybė privalo taip organizuoti savo teisinę sistemą, kad jos institucijos turėtų galimybes laikytis Konvencijoje įtvirtintų reikalavimų. Galiausiai EŽTT konstatavo, kad pareiškėjo skyrybų bylos procesas buvo nesuderinamas su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjo teise į šeimos gyvenimo gerbimą.
Priimtas EŽTT sprendimas įdomus ir reikšmingas Lietuvos teismų praktikai. Nors teismas ir neįžvelgė diskriminacijos lyties pagrindu, t.y. nenustatė, kad sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos Lietuvos teismai palankiau traktavo vaiko motiną, nei tėvą, tačiau toks sprendimas neabejotinai įpareigos ateityje teismus įvertinti skyrybų bylose visas aplinkybes be išankstinių nuostatų ar įsigalėjusių stereotipų apie tai, kas gali geriau pasirūpinti vaiko interesais.
Renata Cibulskienė yra advokatų kontoros “Cobalt” vyresnioji teisininkė, advokatė
Tekstas paimtas iš www.TeisePro/