Prieš kurį laiką žiniasklaidoje pasirodė D.Šakalienes bei E.Laurinaičio straipsniai, kuriuose kritikuojama R.A.Gardnerio teorija apie tėvų atstūmimą bei to pasekmes vaikams – Tėvų Atstūmimo Sindromą. Minėtus straipsnius bei mano reakciją į juos rasite šioje svetainėje Žiniasklaidos naujienose.
Minėtų straipsnių autoriai pasirinko patį paprasčiausią ir patį , sakyčiau, nepadoriausią būdą – R.A.Gardnerio teoriją sumenkinti iki pedofilos ginančios teorijos lygio. Kritikai naudojama NĖRA GARDNERIO PASAKYTA NUOMONĖ, o jo nuomonė ar mintys , jau kitų žmonių perfrazuotos ar įkomponuotos į visiškai kitą prasmę turinčius teiginius. Tokia kritikos forma nepadori ir dėl to, kad pats R.A.Gardneris šiandien kritikos paneigti negali, nes jis jau miręs.
2003m. Amerikos klinikinių ir mokslinių tyrimų psichologas ir autorius Richard Warshak straipsnyje „Suteikiant prasmę Tėvų Atstūmimui: žvilgsnis į disputus ir įrodymus“ ( Bringing Sense to Parental Alienation: A Look at the Disputes and the Evidence ), išspausdintame American Bar Association žurnale Šeimos teisė pastebėjo, jog tėvų atstūmimo sampratos atžvilgiu labiausiai kritiški tie, kurie neigia, kad bet kuris vaikas gali įgyti iracionalų ( nepagrįstą) vieno iš tėvų atstūmimą.
Nuo jų neatsilieka ir tie, kurie sutinka, kad iracionalus tėvų atstūmimas egzistuoja, bet mano, kad toks reiškinys nėra abnormalus, ir tie, kurie tiki, kad toks susivienijimas su vienu iš tėvų prieš kitą yra netinkamas, tačiau natūralus skyrybas lydintis reiškinys arba šioje srityje tikėtinas rezultatas.
Dar viena kritikų grupė sutinka su tuo, kad tėvų atstūmimas egzistuoja, tačiau kad tai nėra vieno iš tėvų psichologinės įtakos vaikui produktas. Ir tie, kurie pripažįsta, jog vienas iš tėvų gali įtakoti vaiką ir sugadinti jo santykius su antruoju iš tėvų, tačiau jie nesutinka su psichikos sveikatos profesionalų ir juristų naudojamais terminais, tokiais kaip “smegenų plovimas”, Tėvų Atstūmimo Sindromas ir tėvų atstūmimas.
Ir dar viena grupė kritikų, kurie nesutinka tik su teismo sprendimais iracionalaus tėvų atstūmimo atvejais.
Šiame R.Warshak` o straipsnyje plačiai apžvelgiama mokslinė literatūra tikslu, kad išsiaiškinti disputus apie tėvų atstūmimo egzistavimą, konceptualizaciją bei sprendimo ir/ar gydymo būdus.
Pastaraisiais metais buvo atlikta daugybe stebėjimų, tyrimų bei analizių tėvų atstūmimo klausimais bei to pasekmėmis vaikų raidai bei psichologinei sveikatai. Tokių tyrimų bei analizių išvados negailestingos: reiškinys tėvų atstūmimas – realus, pasikartojantis panašiais būdais įvairiose pasaulio valstybėse. Poveikis vaikams vykdomas analogiškais būdais, nežiūrint, kurioje valstybėje tai vyksta. Vaikai, paveikti tėvų atstūmimo procesą vykdančio tėvo/motinos, per ilgesnį laikotarpį įgyja taip pat panašius ir tik tam atvejui t.y. tėvų atstūmimo, būdingus pakitusio elgesio simptomus.

O tiems, kurie dėl neišprusimo ar kitų jiems naudingų tikslų, bando R.A. Gardnerio teoriją apie tėvų atstūmimą ” pritempti” iki pedofilijos apraiškų, vertėtų susipažinti su ęia žemiau pateiktais faktais, tai yra paties R.A.Gardnerio išsakytas bei užrašytas mintis apie pedofiliją ir jį kritikuojančius asmenis.
2002 m. Amerikos žurnale Šeimos terapija ( Journal of Family Therapy) R.A.Gardneris atmetė krtitiką dėl pedofilijos gynimo, pabrėždamas, jog didžioji dauguma , bandančiųjų jį dėl to kritikuoti, yra jau iš anksto nusistatę arba neteisingai informuoti apie jo teoriją: „Advokatai dažnai išsirenka iš konteksto tik jų klijentų gynybai reikalingą medžiagą tam, kad sustiprinti. savo pozicijas teismo proceso metu. Kai kurie tokių iš konteksto ištrauktų bei tiesos neatitinkančių mano teorijos iškraipymų bei argumentų yra taip plačiai paplitę, kad, as manau, supratinga iš mano pusės tokį pareiškimą formuluoti.
Tame pačiame straipsnyje jis paneigė, kad toleravo pedofiliją, sakydamas: „Manau, kad pedofilija yra blogas dalykas visuomenėje. Aš tikiu, kad vis dėlto pedofilija, kaip ir visų kitų formų netipinis lytinis elgesys, yra dalies žmonių repertuare (t.y. prigimtyje) ir kad visi žmonės gimsta su potencialia galimybe turėti netipinių lytiškumo formų ( DSM-IV vadinamu parafilijomis). Mano supratimas, kad elgesio forma yra dalis žmogiškojo potencialo, nereiškia tos elgesio formos pripažinimo kaip normalios. Žaginimai/prievartavimai, žmogžudystės, seksualinis sadizmas ir seksualinis priekabiavimas – visa tai yra žmogiškojo potencialo dalis. Tai nereiškia, kad aš pritariu šioms bjaurastims.“ Toliau R. A. Gradneris rašo: „ Aš pedofiliją vertinu kaip psichinį sutrikimą, kaip brutalų vaikų išnaudojimą. Niekada nesu užtaręs nei vieno pedofilo (jo ar jos), siekiančio mano paramos jų siekyje dėl vaikų globos. Tik todėl, kad aš neteisingai apkaltintiems seksualiniu išnaudojimu teisme padėjau apsiginti, atsirado keletas asmenų, kurie bando įrodinėti, jog aš užtariu pedofilus ar jiems simpatizuoju. Niekas, ką man bando jie pripaišyti – nėra tiesa. Jei teisme iškyla abejonių dėl galimo tėvo atliekamo vaikų seksualinio išnaudojimo, aš siūlau teismui nedelsiant suteikti vaikams apsaugą. Savaime suprantama, tuo pat kaltinant motinas, aš nebūčiau toks greitas siūlyti apsaugos vaikui.“
https://www.youtube.com/watch?v=rFhYf30Ycv4