Vienas dalykų, kuris itin nuvilia mano darbe, – galimybių padėti ribotumas.

Kalbant apie santuokų nutraukimo bylas, jau kone standartine tapusi situacija, kai vaikai tėvams skiriantis staiga ima „nebenorėti bendrauti” su atskirai gyvenančiu tėvu. Ir tuomet kaip taisyklė užsisuka skundų  karuselė, pradedama Atvejo vadyba. Deja, rezultatai dažniausiai būna plius minus arti nulio.

O kitokie ir negalėtų būti, nes Atvejo vadyba bendriausia prasme yra chirurgas, kuris bando skalpeliu gydyti plaučių uždegimą. Nes tai – vienintelis instrumentas, kuriuo jis moka dirbti ir yra įsitikinęs, kad tinka visoms ligoms gydyti.

Mačiau labai daug Atvejo vadybų, skiriamų nutraukiant santuokas, ir visos jos siūlė tas pat standartines, neindividualizuotas priemones, kurios vienodai taikomos tiek vaikus lupantiems alkolikams, tiek manipuliatyviems sutuoktiniams.

Ir visgi kalbant apie alkoholikus, jiems neleidžia vaikų daužyti amžinai. Po kažkurio prilupimo vaikai yra paimami. Kalbant apie manipuliatyvius sutuoktinius, situcija – daug sudėtingesnė. Tokie žmonės elgiasi apgalvotai, išoriškai jų elgesys atrodo tinkamas, išdresiruoti vaikai taip pat demonstruoja pritarimą, tvirtina nenorintys bendrauti su kitu tėvu arba netgi – ne taip jau retai – jo nekenčiantys.  Ir čia Atvejo vadyba ima strigti lyg sudilę veržliaračiai.

Jie pasiūlo Pozityvios tėvystės kursus, psichologo konsultacijas, paskiria su šeima dirbantį socialinį darbuotoją, o, kai įsitikina, kad nei viena iš šių priemonių niekuo nepadėjo, ima išsisukinėti pasiūlymais „susitarti”, t.y. savo impotenciją perkelia tam tėvui, kuris beprasmiškai kreipėsi pagalbos.

Tačiau „susitarti” dažniausiai nėra įmanoma dėl to, kad vaikus auginantis tėvas neketina ir nebando tartis. Vaikai yra sunkioji artilerija, kuri efektyvi, kai kitos kulkos atsimuša į sieną.

Jei negali atimti turto ar susigrąžinti jausmų, tai visados gali nuteikti su tavimi likusius vaikus ir taip neabejotinai sušikti eksui gyvenimą; pirma mintis, kuri šauna į galvą manipuliatyviems žmonėms, siekiantiems revanšo su buvusiu partneriu.

Iš ko seka, kad šiuos žmones galima paveikti tik piniginėmis baudomis ir/arba tėvystės teisių ribojimu, tačiau toli gražu ne „metodinėmis” paskaitėlėmis ar psichologo konsultacijomis. Juolab, kad manipuliatyvieji neretai sėkmingai mausto ir psichologus.

Deja, šabloniškas pasiteisinimas „vaikas nenori” beveik visados įtikina Atvejo vadybos specialistus ir tampa indulgencija nuo atsakomybės. Kita vertus, jei tėvai pasakytų, kad vaikas „nenori” eiti į mokyklą, tai toks pasakymas vargiai padėtų išvengti sankcijų dėl vaiko nepriežiūros.

Nes nuvesti vaiką į mokyklą yra tėvų pareiga. O užtikrinti sklandų, psichologiškai sveiką bendravimą su atskirai gyvenančiu tėvu – ne?

Daugiau čia: