Komentarai :
Birutė: Matosi, kad laidos vedėja pasidomėjusi apie temą, kuria kalba. Iš tiesų tai laida apie tėvų atstūmimą , jo priežastis ir pasekmes vaikams. Be abejonės, per pusvalandį išnagrinėti labai sudėtingą temą yra praktiškai neįmanoma, bet pats faktas, kad atkreipiamas dėmesys į vaikų žalojimo formą, kuri kol kas nėra tinkamai sprendžiama, pagirtinas. Aš atkreipiau dėmesį į psichologo A.Jančiausko keletą kartų pakartotą teiginį, jog skyrybose visada kalti abu. Su tuo nenorėčiau sutikti. Laidos metu taikliai pastebėta, jog tėvų atstūmimą eskaluojantys asmenys ( laidoje tai apibūdinama , kaip vaiko savinimasis, neleidimas bendrauti su antruoju iš tėvų) atsiskleidžia, kaip kenčiantys nuo paranojos, kaip turintys narcizmo bruožų. Tai ,gerbiamieji, pasako, kad galima įtarti, jog reikalą turime su asmenimis, kurie galimai turi vieną ar kitą asmenybės psichologinį sutrikimą. Ir būtent tas sutrikimas dažnai ir yra skyrybų priežastis. Beje, Amy J.L Baker , Kolumbijos universiteto profesorė, tarptautinė vaikų, turinčių PAS, ekspertė, tai patvirtina daugiamečių tyrimų išvadomis : tas iš tėvų, kuris nuteikinėja vaiką prieš atskirai gyvenantį tėvą, turi daugiau ir sunkesnio laipsnio psichotinių, neurotinių nukrypimų, bei žemesnį empatijos laipsnį, lyginant su normaliu laikomu priimtu standartu (pagal the Eysenck Personality Questionnaire).
Viačislavas: Superine laida… Jau pagaliau pastebėta, kad tai smurtas !!! Antra – tėvai neturi kovoti , trečia – būtinybė vaiką pašalinti iš šios aplinkos ….. Visiškai pritariaaam 🙂 Šaunuoliai.
APTA: Be abejonės, A. Jančiausias temos vystyme buvo savotiškas „inkariukas”. Taip neišvengiamai nutinka, kai vaikų nuteikinėjimo (tėvų atstūmimo) problemas bando spręsti specialistas, neturintis specialiųjų žinių šioje siauroje ir labai specifinėje, kontraintuityvioje srityje. Bet G. Petronienė stebėtinai sklandžiai ir virtuoziškai, tiesiog akimirksniu, gražindavo temą „į vėžes”. Be abejo, dėl skyrybų jokiu būdu ne visada kalti abu. Pabandytų A. Jančiauskas savo „visada kalti abu” pavartoti alkoholiko sutalžytos žmonos nagrinėjime, ar patyčių mokykloje aptarime, būtų kaip mat su žemėmis sumaišytas. Deja, vaikų nuteikinėjimo atvejais, nors tai yra žiauriausia psichologinio smurto forma, tokios psichologo mintys praslysta beveik nepastebėtos. Vaikų nuteikinėjimas nėra lygiaverčių šalių konfliktas, tai yra smurtautojo ir aukos santykis. Todėl daugelis specialistų netgi žodžio „konfliktas”, kalbėdami apie nuteikinėjimo problemas, stengiasi nevartoti.
