Puikus straipsnis apie lygiavertę tėvystę, ( straipsnį skaitykite:) tik gaila, kad L.Slušnys į medaus statinę šaukštą deguto įpylė…
Gaila, kad komentarui pasirinktas abejotinos reputacijos psichiatras L. Slušnys. Nors jo pasisakymas iš esmės palankus lygiavertės tėvystės idėjai, tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis iš L. Slušnio, kelis kartus nusišnekėta „iš esmės“.
1.“Kodėl ilgai gyvavo nuomonė, kad automatiškai vaiku rūpinasi ir jį prižiūri tik mama, o tėtis turi įrodinėti, kad gali būti su vaiku, atsakymo neturiu“.
Gerb. psichiatras galėtų pasigilinti į istorines tokio reiškinio priežastis, tokias, kaip karų įtaka, fiziškai sunkių darbų mažėjimas, įtakojantis vienodesnes darbo galimybes tarp lyčių, „pirminio prieraišumo (motinai)“ teorijos įdingumas, feminizmo suklestėjimas ir pan. Prie tokios įdingos situacijos prisidėjo ir nesąžiningi specialistai, tokie, kaip Australijos profesorė Jennifer E. McIntosh, Penelope J. Leach iš UK, Robert E. Emery iš JAV, na, ir mūsų „lietuviškas“ Slušnys.
2. „Psichiatras pabrėžė, kad vaikams abu tėvai yra vienodai svarbūs: Vienintelis atvejis, kai gali būti kitaip, jei vienas iš tėvų yra smurtaujantis. Tuomet vaikas nori nuo tokio tėvo pabėgti“.
Didesnį nusišnekėjimą sunku įsivaizduoti. Vaikai turi įgimtą labai stiprų prieraišumą abiem tėvams, kuris atsirado evoliucijos metu. Vaikai instinktyviai šliejasi prie bet kokių, net ir labai netobulų, tėvų, nes pasaulis pilnas grobuonių, ir praradę tėvus vaikai atiteks jiems, arba bus išnaudojami gentainių. Prie smurtaujančių tėvų vaikai šliejasi dar stipriau, nes jie jaučia, kad jų rizika atitekti grobuonims dar didesnė. Ir tik išimtiniais atvejais – kai smurtas ypatingai sunkus – vaikai kartais palūžta, ir išsižada savo tėvų. Žymiai dažniau, nei dėl smurto, vaikai išsižada vieno iš tėvų, kai būna skyrybų metu prieš jį nuteikti, t. y. tėvų atstūmimo atvejais. L. Slušniui tėvų atstūmimas niekada nebuvo suprantamas, jis visada neigė tokio reiškinio egzistavimą ir, panašu, kad kol kas L. Slušnys savo žinių nepatobulino.
3. „Kalbėdamas apie vaiko priežiūrą, ugdymą ir praleistą laiką su abiem tėvais nutrūkus santuokai, L. Slušnys teigė matantis čia ne psichologijos klausimą, o tiesiog bendro mentaliteto ir teisinį klausimą“.
Nesutiktina su tokia mintimi, tai noras „nusiplauti“ nuo atsakomybės ir lygiavertės tėvystės įgyvendinimo. Šalyse, kur įgyvendinama lygiavertė tėvystė, būtent psichologai – Malin Bergstrom, F. Heijden, R. Warshak – yra tokios idėjo iniciatoriai ir aktyvūs dalyviai visose įgyvendinimo stadijose. Būtent psichologai teismui rekomenduoja, kaip geriausia elgtis dėl vaiko interesų.
4. „Žinoma, vis dar egzistuoja nuteikinėjimas… Tačiau… nuteikinėjimo beveik neįmanoma įrodyti“.
Aišku, kai vaikas patenka pas tėvų atstūmimo neigėją L. Slušnį, tai ne tik nuteikimo neįrodysi, o būsi apkaltintas, kad kažką ne taip darei, o greičiausia – netgi smurtavai, ir todėl vaikas tavęs šalinasi. Tačiau normalūs specialistai TA nesunkiai įrodo: yra 8 požymiai, ir reikšmingi skirtumai tarp TA ir vaiko, prieš kurį smurtauta. Pas mus teismo ekspertai TA nustato. Bėda, kad tokias ekspertizes teismuose bando „nuneigti“ visokie slušniai, butautienės, borgarzonės, o visokios teisėjos tamulevičienės ir knezevičienės nesupranta, apie ką kalba.