Dr. Jayne Major, Ph.D. ( 1937-2012) – tarptautinio lygio šeimų ekspertė, psichologė, šešių knygų autorė. Per 30 darbo metų sėkmingai konsultavusi daugiau kaip 21 tūkstantį tėvų. Ji buvo viena žymiausių konsultantų besiskiriantiems tėvams, tėvų atstūmimo ir Tevų Atstūmimo Sindromo bei agresyvios tėvystės problematikos specialistė.
Čia pateikiamas vieno iš interviu su ja vertimas į lietuvių kalbą.

Koks yra vaiko vaidmuo TAS ?
Gardneris pažymi, kad TAS (tėvų atstūmo sindromas) yra daugiau nei paprastas smegenų plovimas ar užprogramavimas, nes vaikas iš tiesų turi dalyvauti atitolinto tėvo juodinimo procese. Tai pirmiausiai daroma žemiau išvardintais aštuoniais būdais:
1. Vaikas menkina atitolintą tėvą/motiną nepadoriais žodžiais ir labai priešišku elgesiu.
2. Vaikas nurodo menką, absurdišką ar lengvabūdišką priežastį savo pykčiui pateisinti.
3. Vaikas yra visiškai pasitikintis savimi ir nedemonstruoja abejingumo, t.y. meilės ir neapykantos savo atitolintam tėvui/mamai, tik neapykantą.
4. Vaikas tvirtina, kad jis ar ji pati sumanė žeminti atitolintą tėvą/motiną. „Savarankiško mąstytojo“ reiškinys egzistuoja tada, kai vaikas tvirtina, kad niekas jam neliepė šitaip elgtis.
5. Vaikas remia ir jaučia poreikį ginti atitolintą tėvą/motiną.
6. Vaikas nejaučia jokio kaltės jausmo dėl to, kad žiauriai elgiamasi su atitolintu tėvu/motina.
7. Vaikas naudoja pasiskolintus scenarijus, arba akivaizdžiai apibūdina situacijas, kurių jis ar ji negalėjo patirti.
8. Priešiškumas perduodamas ir skleidžiamas tarp atitolinto tėvo/motinos draugų ir/arba tolimų giminaičių.
Karštutiniais tėvų atstūmimo atvejais vaikas yra visiškai nustatomas prieš tėvą/motiną. Vaiką įtakojantis tėvas/motina gali visiškai tvirtai pasakyti, kad vaikas nenori leisti laiko su kitu tėvu, nors jis ar ji jam sako, kad jis turi pabūti su juo/ja, kad tokį sprendimą priėmė teismas ir t.t. Bendravimą trukdantis tėvas/motina paprastai atsako: „Aš nieko negaliu padaryti. Aš jam nesakau, kad jis negali matytis su tavimi“.
Tėvų atstūmimas (TA) kaip tėvų atstūmimo sindromą (TAS) skatinantis veiksnys
Dr. Douglas Darnall savo knygoje „Skyrybų aukos: kaip apsaugoti vaikus nuo tėvų atstūmimo“ aprašo tris tėvų atstūmimo kategorijas:
• Jis vadina švelniausią kategoriją naiviaisiais atstūmėjais. Jie nesuvokia, ką jie daro, dėl to yra tikimybė, kad gali pasimokyti ir pasikeisti.
• Vidutinė kategorija yra aktyvūs atstūmimo programuotojai. Kai jie pradeda veikti, jie nebegali savęs kontroliuoti, kad laikytųsi tam tikrose ribose. Jie veikia tartum paleista kulka. Kai nusiramina, tokie asmenys nenori pripažinti, kad jie buvo praradę savitvardą.
• Aršiausiai kategorijai priklauso atstūmimo programuotojai, kurie liguistai stengiasi atitolinti vaiką nuo atsiskyrusio tėvo/motinos arba tie, kurie psichologinės įtakos poveikyje jau yra įgiję tėvų atstūmimo sindromą.
Jie veikia tartum apimti manijos, kai kiekviena savo kūno ląstele jie siekia sunaikinti kito tėvo santykius su vaiku.
Pastaruoju atveju autorius pastebi, kad nėra kitos efektyvios priemonės, kuri galėtų pagydyti manijos apimtą atitolintoją kaip neleisti jam daryti įtakos savo vaikui. Svarbu paminėti, kad kalbant apie tėvų atstūmimo sindromą , atstumtas tėvas/motina iš tiesų neišnaudoja ir/arba neignoruoja savo vaiko. Tokiu atveju vaiko priešiškumas būtų pateisinamas. Taip pat, jei vaikas vis dar turi teigiamus santykius su atstumtu tėvu/motina, nors kitas iš tėvų stengiasi atitolinti jį nuo jo ar jos, tai nėra tėvų atstūmimo sindromas .
Kurios lyties atstovai labiausiai linkę į tėvų atstūmimo sindromo programavimą ?
Gardnerio atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad dažniausiai PAS pradėjo vaikų motinos.
Tradiciškai vaiko globos teisės pirmiausiai priklauso motinoms (nors iki 20-ojo amžiaus šios teisės priklausė tėvams), ir mamos paprastai praleidžia daugiau laiko su vaikais. Kad būtų galima pradėti tėvo/motinos atitolinimo kampaniją, vienas iš tėvų turi praleisti nemažai laiko kartu su vaiku. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau tėvų pradėjo propaguoti TA, nes yra nedaug teisėtų sankcijų šiam procesui stabdyti.
Aš buvau liudininkas kelių dramatiškų atvejų, kur tėvas bvo atitolinimo proceso iniciatorius. Vienu atveju tėvas niekaip negalėjo valdyti savo manijos niekinti vaiko motiną. Didelis skaičius profesionalių specialistų bei vaiko motina sakė jam, kad jam būtų buvusi paskirta dalinė vaiko globa, jei tik jis norėtų laikytis nustatytų taisyklių. Tačiau jis negalėjo susivaldyti ir laikytis tokių taisyklių. Kai jis prarado teisę į vaiko globą dėl savo nenormalaus elgesio, jis tapo judėjimo už tėvų teises garsenybe, ir perkėlė savo vykdomą kampaniją į nacionalinį lygį. Girdėdami jį kalbant niekas nė neįtarė, kad jam buvo nustatyta rimta patologija (tėvų atitolinimo sindromas) bei kiek darbo įdėjo specialistai stengdamiesi stabilizuoti jo psichinę būklę. Be to, tose kultūrose, kur moterys tradiciškai neturi jokių realių teisių, tėvas gali labai atitolinti vaiką nuo mamos.
Man teko sutikti besiskiriančių motinų, kurioms buvo neleista išmokti užsidirbti ir išlaikyti save. Skyrybų metu jos negalėjo prieiti prie finansinių išteklių bei neleista rūpintis vaikais. Tokios moterys pranešė apie aršius meilės atėmimo atvejus. Tokie asmenys yra dėkingi, jei egzistuoja įstatymai ginantys žmogaus teises bei įteisinantys geresnius konfliktų sprendimo būdus nei „viskas atitenka laimėtojui“ metodas.
Kaip paplitęs tėvų atstūmimas ir tėvų atstūmimo sindromas?
Kai tėvai skiriasi, paprastai skyrybas lydi tėvų atstūmimas. Pavyzdžiui, kadangi mama nerimauja, ji gali netiesiogiai teigti vaikui, kad jis arba ji bus nesaugus su tėvu. Ji gali sakyti:
„Paskambink man, kai tik atvažiuosi į vietą, kad žinočiau, jog tau viskas gerai“.
„Jei tau būtų baisu, iš karto skambink man. Gerai?“
„Aš atvažiuosiu tavęs pasiimti, jei tik tu panorėsi grįžti namo“.
Paprastai šio lygio – nesąmoningas-atstūmimas išnyksta, kai tik išsiskyrę tėvai pripranta prie pasikeitimų, kurie įvyksta po skyrybų, ir pradeda toliau gyventi normalų gyvenimą. Vis dėlto, retais atvejais nerimas ne tik nenuslūgsta, bet didėja. Nelinkę vaikų dalytis tėvai yra labai psichologiškai pažeidžiami. Jei viskas klostosi gerai, jie gali tvardytis. Tačiau iškilus pavojui jie gali imti aršiai saugoti tai, kas, jų nuomone, teisėtai priklauso jiems. Laimei, tik nedidelis procentas tėvų pasiekia tokio lygio konfliktą.
Kodėl į kompromisus dėl vaikų neinantys tėvai šitaip elgiasi?
Jayne Major Ph.D nuomone, nuo PAS kenčiantys tėvai yra užstrigę pirmojoje vaiko vystymosi stadijoje, kurios metu įgyjami išgyvenimo įgūdžiai. Absoliuti savo vaiko kontrole jiems yra mirties ar gyvenimo klausimas. Kadangi jie nesuvokia, kaip būti kitam paslaugiu, bet kokios jų pastangos tai padaryti yra suvaržytos. Jie nemoka duoti; jie yra išmokę tik imti. Jie nemoka žaisti pagal taisykles ir greičiausiai neklauso teismo įsakymų. Rimtiems TAS atvejams aprašyti naudojami apibūdinimai nurodo, kad kitą tėvą siekiantis atitolinti tėvas nemoka „individualizuoti“ (psichologinis terminas vartojamas apie asmenį, kuris nesugeba matyti savo vaiko kaip atskiro individo, kuris gali gyventi atskirai nuo jo ar jos). Parastai tokie tėvai apibūdinami kaip „perdaug susikoncentravę į vaiką“ arba „susipainioję“. Tokiam tėvui gali būti diagnozuotas narcisizmas (susikoncentravimas į save), kai jis mano, kad turi išskirtines teise į viską, ko jis nori. Tokie tėvai mano, kad gyvenime egzistuoja taisyklės, bet jos galioja tik kitiems žmonėms, bet jokiu būdu ne jiems.
Juos taip pat būtų galima vadinti sociopatais, o tai reiškia asmenis kurie nejaučia sąžinės priekaištų. Tokie asmenys nejaučia empatijos ar gailesčio kitiems asmenims. Jie nesugeba įvertinti situacijos kito žmogaus požiūriu, ypatingai savo vaiko požiūriu. Jie neatskiria melavimo nuo tiesos sakymo taip, kaip tai sugeba daryti kiti žmonės.
Nepaisant teisėjų ir psichinės sveikatos specialistų pastangų įtikinti juos liautis vykdyti kito tėvo atstūmimo procesą, jie to negali atlikti. Aršiai siekiančių atskirti vaiką nuo kito tėvo prognozės yra liūdnos. Sunkiai tikėtina, kad jie kada suvaldys šį procesą. Taip pat sunkiai tikėtina, kad jie kada nors nustos skatinti vaiką atstumti ir nekęsti skyrium gyvenančio tėvo. Jiems tai yra iš esmės išgyvenimo klausimas.
Tėvas ar motina, kuris tapo atskyrimo proceso taikiniu, turi suprasti, kas atsitiko jų kadaise mylinčiam ir mielam vaikui, kuris staiga tapo nepaaiškinamai priešiškas. Prisiminkite Gardnerio apbibūdinimą, kuris buvo pacituotas aukščiau: „sutrikimas nebuvo tik vieno iš tėvų atliekamas smegenų plovimas ar programavimas, bet taip pat buvo atliktas, kaip jis tai vadina, vaiko savo sukurtais įnašais remiant atstūmimo procesą vykdančio tėvo/motinos kito tėvo niekinimo kampaniją“. Jei vaikas neprisijungia prie atstūmimo procesą vykdančio tėvo/motinos, tuomet tai nelaikoma aštriu TAS sutrikimu. Priešingu atveju vaikas dalyvauja atstūmimą vykdančio tėvo/motinos psichozėje. Kaip tai atsitinka? Nuo gimimo vaikai yra visiškai priklausomi nuo tėvų, paprastai nuo mamos, kurios patenkina visus jų poreikius. Priklausomybė nuo pirmojo globėjo yra normalaus vaiko vystymosi proceso dalis, ir labai maži vaikai nesuvokia savęs kaip atskiros nuo šio globėjo asmenybės.
Vienas iš motinos vaidmenų yra padėti vaikui vystytis kaip atskirai asmenybei, dėl to kūdikystė ir vaikystė yra pilnas užduočių laikotarpis, kurio metu būtina išmokti būti savarankišku. Pavyzdžiui, išmokti susiruošti nakties miegui, valgyti, naudotis tualetu bei rūpintis asmenine higiena. Vietoj to, kad skatintų tokį savarankiškumą, atiskirti vaiką nuo kito tėvo siekianti pusė nuolatos skatina vaiko priklausomybę nuo jo/jos. Toks tėvas/motina gali reikalauti, kad vaikas miegotų su juo, maitinti vaiką („Man bus lengviau tai padaryti“), ir pasirūpinti, kad šios ceremonijos tęstųsi ilgiau, nei reikia normaliam vaiko vystymuisi. Gali būti, kad vaikas negerai jaučiasi taip „lepinamas“, tačiau jis neturi pakankamai vidinės stiprybės situacijai pakeisti.
Tokia motina negali įsivaizduoti, kad tėvas gali planuoti vaiko laiką, rūpinadamasis juo. Dėl to ji pasirūpina, ką vaikas turėtų veikti būdamas tėvo namuose. Vienas iš labiausiai paplitusių būdų yra vaiko užrašymas į kažkokius tęstinius užsiėmimus be tėvo sutikimo. Tokia motina gali netgi nurodyti, su kuo vaikas gali ir su kuo negali susitikinėti, ypatingai su konkrečiais tolimais tėvo giminaičiais. Mama beviltiškai nori kontroliuoti visą vaiko veiklą, kol jis nebus kartu su ja.
Vienas iš neįprasčiausių situacijų, kokią man teko stebėti, buvo tėvas, kuris pasiėmė savo sūnus šeštadienį 9 valandą ryto, kad šie praleistų su juo savaitgalį. Jis sužinojo, kad jo berniukai buvo labai susijaudinę, nes tikėjosi vykti į Disneilendą visai dienai, nors tėvas nė nemanė to su jais daryti. Viena iš teorijų, kodėl motina šitaip elgiasi, gali būti tai, kad tėvui prisiteisus dalinę vaikų globą ji jaučiasi tartum turėtų atiduti dalį savo kūno. Viena mama pasakė: „Jis tartum nupjaus mano dešiniąją ranką ir pasiims ją visam savaitgaliui“. Atrodo, tartum ši mama nesuvokia didelės dalies savęs kap asmenybės. Ji jaučiasi suskilusi ir padalinta į dalis.
Kodėl TAS dvigubai įpareigoja vaiką?
Kai vaikai leidžia laiką su savo tėvu ir jiems tai patinka, jie tampa tartum dvigubai įpareigoti. Aišku, jie negali pasakyti motinai, kad tėvas gražiai su jais elgiasi arba kad jiems buvo smagu būti kartu su juo. Jie nori turėti artimus ryšius su savo tėvu, bet nedrįsta. Jie gerai suvokia, kas jiems naudingiau (kieno pusėje valdžia), dėl to jų poreikiai juos varžo. Dėl šios priežasties vaikai papasakos savo mamai viską, kas jiems nepatiko būnant kartu su tėvu, o tai tik dar labaiu patvirtins jos įsitikinimą, kad jiems nepatinka būti su tėvu. Tokie vaikai paprastai jaučia, kad jie turi ginti mamą. Tą patį galima pasakyti ir tuo atveju, jei vaikus atitolinti nuo mamos siekia tėvas. Vaikas vengs reikšti meilingus jausmus mamai tėvo akivaizdoje.
Šeimos nepastovumas
Tokios šeimos yra labai nepastovios. Gali būti, kad tėvas iš tiesų plekštelėjo vaikui arba užsipuolė motiną fiziškai ar emociškai. Pavieniai atvejai gali būti paversti holokaustu. Vienas tėvas plekštelėjo savo maištingam vaikui ir dėl to bus uždarytas į kalėjimą, nes buvo apkaltintas vaiko išnaudojimu. Vėliau šešias savaites vyko teismo procesas, kurio metu buvo stengiamasi nustatyti jo kaltę. Prisiekusieji po 20 minučių grįžo paskelbti, kad teismas jį pripažino nekaltu. Tačiau šis spendimas nebuvo visko pabaiga, nes vaiko motina buvo kitos nuomonės.
Atitolinti vaiką nuo tėvo/motinos siekiančio sutuoktinio neapykanta gali būti neribota. Pačiais rimčiausiais atvejais griebiamasi pačių baisiausių kaltinimų, tokių kaip smurtas namuose, vaiko persekiojimas ar seksualinis priekabiavimas. Daug tėvų sako, kad pakartitinai skambinama Šeimos ir vaiko paslaugų departamentui ir pranešama apie vaiko išnaudojimą ar nesirūpinimą vaiku. Daugeliu atvejų situaciją tiriantys specialistai nenustato jokių pažeidimų. Tačiau pranešęs tėvas/motina jaučiasi taip, tartum pranešimas yra labai labai teisingas. Ji netgi gali labai detaliai apibūdinti įvykio metu išgyventą siaubą. Nepaisant tikrosios tiesos, jos nuomone tai tikrai įvyko. Dauguma nuo vaiko atitolintų tėvų, su kuriais aš dirbu, būna sutrikę dėl tokio melavimo: „Kaip ji gali taip meluoti?“. Jie nesuvokia, kad toks melas visai nesusijęs su racionaliu mąstymu. Tokiu atveju nebesugebama suprasti skirtumo tarp tikrosios tiesos, ir to, kuo tikėti norima. Siekiant įveikti TAS labai svarbu suprasti psichologinio sutrikimo, sukeliančio šį reiškinį, rimtumą.
Skirtingų kartų modeliai
Vienas veiksnys, kuris dar labiau komplikuoja šią problemą yra tai, kad TAS paprastai veikia kelias nedarnios šeimos kartas. Beveik visuomet vaikus atitolinti siekinati pusė šeimoje turi tokių asmenų, kurie palaiko atitolinimo procesą. Tokią kovą gali skatinti tiek motina, tiek tėvas ar vienas iš senelių. Paprastai jie gali remti tėvą/motiną finansiškai, arba netgi duoti dideles pinigų sumas bylinėjimosi procesui palaikyti. Tokiu atveju nuo PAS kenčiantis tėvas/motina gauna papildomą įrodymą, kad jo ar jos veiksmai yra pateisinami.
Kai vaikui skiriama tėvo/motinos terapeuto rolė
Vaiko atitolinimas nuo tėvo pažengia dar labiau, kai atitolinimo procesą skatinanti pusė naudojasi vaiku kaip asmeniniu terapeutu. Vaikui labai detaliai papasakojama apie tai, kokios neigiamos patirties ar neigiamų jausmų teko išgyventi dėl atstumto tėvo kaltės. Vaikas, kuris yra susitapatinęs su tokiu tėvu/motina dėl to, kad dar nesuvokia savęs kaip asmenybės, labai lengvai perima tokį neigiamą kito tėvo/motinos požiūrį. Jie prisiderina prie tokio tėvo ir jaučiasi, kad jie turi būti jo/jos gynėjai.
Kas atsitinka vaikui, jei jūs neatsikratote PAS?
Akivaizdu, kad jei neikas nesustabdys atstūmimo programavimo proceso, vaiko ryšys su atitolintu tėvu/motina nutrūks. Vaiko ryšiai su tokiu tėvu/motina bus atšiaurūs. Abejotina, ar augdamas vaikas be psichologo pagalbos kada nors supras, kas iš tiesų įvyko  Vaiko pirminis vaidmens modelis bus netinkamas, nesugebantis atlikti pareigų tėvas. Jis arba ji negalės gauti naudos augdamas su gerai prisitaikiusiu tėvu ir to, kuom jis galėtų praturtinti vaiko gyvenimą.
Dauguma tokių vaikų susiduria su rimtomis psichiatrinėmis problemomis. Ar jie kada nors suaugs ir suvoks, kas įvyko jų gyvenime? Sunku tikėtis, kad jie kada nors tai suvoks be asmens, kuris atpažintų šį sindromą ir patartų, kaip jo atsikratyti. Vis dėlto, yra pasitaikę išimčių, kai vaikas ir nuo jo atitolintas tėvas vėliau gyvenime vėl susivienijo.
Kaip gali geri ketinimai turėti neigiamą atoveiksmį?
Žmonės, į kuriuos kreipiamasi dėl pagalbos siekiant įveikti tokią sunkią situaciją, tokie kaip policijos pareigūnai, socialiniai darbuotojai, advokatai ar psichologai, mano, kad tai ką sako išsigandusi vaiko mama yra tikra tiesa. Tačiau tokie dalykai IŠ TIESŲ vyksta. Yra vyrų, kurių elgesys sutrikęs, agresyvus, kurie nekontroliuoja savo seksualinio elgesio bei persekioja, ir kurių reikėtų pagrįstai bijoti. Mama labia įtikinamai demonstruoja savo neviltį ir vaizdingai apibūdina situaciją. Galutinis vinis įkalamas, kai nuo tėvo atitolintas vaikas bendradarbiauja su mama sakydamas: „Taip, aš bijau savo tėvo“, „Taip, mano tėvas lietė mane“, „Taip, jis tikrai mane mušė“. Ką darytumėte jūs, jei jums reikėtų priimti sprendimą, kaip apsaugoti vaiką susidariusioje situacijoje?
Terapeutai
Magistro laipsnį turintys terapeutai negali pilnai suvokti problemos rimtumo ir gylio, nes jų nemokė apie tokį patologijos lygį. Iš tiesų jie netyčiomis gali palaikyti vaiką nuo tėvo besistengiantį atitolinti tėvą/motiną ir netgi paliudyti teisme, kad vaikas bijo atitolinto tėvo. Toks elgesys gali būti suklupimo akmuo siekiant tiksliai nustatyti diagnozę. Tiesa ta, kad tai gali pridėti dar vieną pakopą vaiką atitolinti nuo tėvo besistengiančios motinos programoje ir tikrai pakenkti. Mūsų teismai, socialinės tarnybos ir psichinės sveikatos darbuotojai stengiasi sustabdyti vaikų išnaudojimą ir ignoravimą, kai tik pastebi šių reiškinių apraiškas. Deja, TAS atveju, išgirdus dramatišką ir garsų vaiką nuo tėvo atitolinti besiekiančio tėvo/motinos nusiskundimą imamasi veiksmų net neatlikus tyrimo, ar kaltinimas yra teisingas. Toks elgesys dažnai padeda atitolinti tėvą nuo vaikų ir suteikia pakankamai papildomo laiko to siekiančiam tėvui/motinai vis gilinti šį atitolinimo procesą. Iki to laiko, kol surenkami reikalingi įvertinimai ir bylą išnagrinėja teismas, vaikui jau būna padaryta nemenka žala. Ironiška tai, kad būtent tie žmonės, į kuriuos mes kreipiamės pagalbos susidarius tokiai sunkiai situacijai, gali būti būtent tie žmonės, kurie labiausiai prisideda prie to, kad toliau būtų vykdomas nuolatinis vaiko išnaudojimas ir ignoravimas.
Kokių veiksmų galima imtis siekiant išspręsti šią problemą?
Visų pirma, TAS atvejį gali nustatyti tik gerai išprusęs psichinės sveikatos specialistas. Dauguma teismo vertintojų, tokie kaip psichiatrai ir klinikiniai psichologai, kurie yra įgiję mokslų daktaro laipsnį, yra studijavę apie šį sutrikimą ir gali jį atpažinti.
Teismo vertintojai diagnozuoja TAS atlikę visą eilę psichologinių testų su tėvais, gerai išanalizavę jų ligos istorijas ir stebėdami tėvų elgesį. Jie pateikia savo rekomendacijas, ką reikėtų daryti. Vien tik ekspertui parašius ataskaitą apie šeimą ir pateikus rekomedacijas nieko neįvyks ir krizinėsituacija ne bus išspręsta be teismo įsikišimo.
Atstumtas tėvas/motina turi pateikti ataskaitą teisėjui, kuris tuomet turi būti įtikintas, kad vaiką stengiamasi atitolinti nuo tėvo, ir kad ne pats geriausias atvejis yra vaikui likti tokioje aplinkoje. Tačiau gan retai pasitaiko, kad teisėjai turėtų tam tikrą išsilavinimo apie psichinę sveikatą lygį. Dažniausiai jie sužino apie TAS tik teoriškai. Paprastai reikia net keletą kartų kreiptis į teismą ir papasakoti, kaip blogai elgiamasi su vaiku, kol teisėjas pradeda norėti imtis veiksmų.
Kaip TAS atvejai išsprendžiami teisiškai?
Teisėjai neišvengiamai konservatyviai priima sprendimus. Netgi kai yra nepaneigiamų įrodymų, kad vyksta vaiko atitolinimas nuo vieno iš tėvų, teismas dažnai priima įsakymą nurodantį, kad „tėvai privalo priimti bendrus sprendimus spręsdami visus su vaiko gerbūviu susijusius klausimus“, kai to praktiškai neįmanoma padaryti. Tai tik dar vienas įrodymas, kad teisėjas nesupranta problemos rimtumo. Vienu itin rimtu TAS atveju, su kuriuo aš dirbau, teisėjas buvo baigęs senąją teisės mokyklą. Jis buvo pavargęs nuo to, kad besibylinėjančios šalys vis ateina pas jį. Vieną dieną jis tarė: „Kodėl jūs abu negalite išeiti į vestibiulį, pasibučiuoti ir susitaikyti“. Tai vienas pavyzdys, kokie varginantys tokie atvejai gali būti teisėjams. Iš tiesų, tokiose bylose priimti sprendimą yra sunkiasia.
Teisėjai neskuba taikyti rimtų sankcijų vaiką nuo tėvo besiekiantiems atitolinti tėvams. Jei negresia griežtos bausmės, įkalinimas ar globos priteisimas tėvui, nuo kurio siekiama atitolinti vaiką, labai maža tikimybė, kad būtų galima sustabdyti savęs nekontroliuojančią pusę.paprastai prireikia dramatiškos situacijos, kai pažeidžiami teismo įsakymai, kad teismas būtų priverstas pakeisti nutarimą dėl pirminės vaiko globos. Paprastai yra tik laiko klausimas, kada vaiką atitolinti besistengiantis tėvas/motina pasijus beviltiškoje padėtyje ir jo nestabili psichinė būsena visiškai užvaldys jį bei pasireikš. Oficialias pareigas einantys asmenys pradeda atpažinti vaiką nuo tėvo besistengiančią atitolinti pusę ir pradeda remti nekaltąjį tėvą.
Vienu atveju 9 ir 4 metų dukrelės buvo pagrobtos ir buvo nustatyta, kad jos yra pakeliui į Australiją padedant pogrindinei grupei, kuri slepia nuo smurto, dažnai netgi seksualinio, namuose kenčiančias žmonas, kurias persekioja vaikų tėvas. Mergaitės buvo dingusios 3 mėnesius ir buvo atrastos kitoje šalyje, kur laukė paskutinės savo kelionės organizavimo pabaigos. Kai policija įsilaužė į namą 3 valandą nakties, jie rado mergaites miegančias kartu su savo mama. Joms buvo duoti berniukų vardai, drabužiai, padarytos berniukiškos šukuosenos bei nudažyti plaukai. Joms buvo uždrausta susisiekti su kitais žmonėmis, kurie nebuvo jų slėptuvėje, ir netgi neleidžiama eiti į mokyklą. Vyresnioji dukra sirgo angina, o jaunesnioji buvo labai užsidariusi.
Kitu atveju motina nebegalėjo ilgiau įtikinti socialinių darbuotojų, policijos ar teismo savo kaltinimų pagrįstumu. Buvo aišku, kad jos psichinė būklė yra nestabili, nes ji „staugė kaip vilkas“ daug kartų. Ji pagrobė dukrą ir išsivežė ją į Jutą. Vietiniams pareigūnams ji papasakojo, kad jos gyvenamojoje vietoje teismai gina žmogų, kuris yra seksualinis priekabiautojas. Buvo iškviesti spaudos atstovai. Vėliau moteris davė interviu, atvejis tapo tikra sensacija, nes tėvo nuotrauka ir motinos papasakota istorija buvo rodoma per visus vietinius žinių kanalus. Prie problemos nemažai prisidėjo septynmetės mergaitės atsakymas „Taip“ į klausimą, ar jos tėvas prie jos priekabiavo. Nors šį faktą jau buvo paneigę teismo ekspertai, ji vis dar nesuvokė tikros padėties.
Ar įmanoma atitaisyti vaiko  vieno iš tėvų atstūmimo pasekmes?
Vaikams augant, atstūmimo pasekmes galima atitaisyti suteikiant jiems tinkamą psichologinę pagalbą. Tačiau nebus jokios naudos, jei šiame procese nedalyvaus vaiką nuo vieno iš tėvų atitolinusi pusė. Paskutiniu aukščiau aprašytu atveju mamai griežtai apribojo vaiko lankymo teises. Ji dar kartą ištekėjo ir susilaukė dar vieno vaiko, tačiau ir toliau reguliariai skambindavo policijai ir skundėsi, kad tėvas skriaudžia vaiką. Šiuo metu jos dukra gyvena su tėvu, jai kiekvieną savaitę taikoma atitinkama terapija ir ji neapkenčia policijos. Ji palaipsniui pradeda suprasti, koks rimtas yra jos mamos elgesio sutrikimas.
Pirmuoju atveju, kur mama pagrobė savo dukras, jai dabar leidžiama matytis su jomis tik dvi valandas per mėnesį Vaikų paslaugų departamente dalyvaujant socialinei darbuotojai, kad ji galėtų stebėti, ką vaikų motina sako ir daro. Mergaitėms buvo taikoma visapusiška terapija, ir jos po truputį sveiksta.
Kadangi aukščiau aprašyti atvejai yra vieni iš sunkiausių vaikų emocinės prievartos pavyzdžių, šiems vaikams liks emociniai randai ir bus praleistos galimybės jų normalaus vystymosi procese. Tokiais atvejais kyla pavojus, kad vaikas užaugęs taip pat gali tapti atitolintoju, nes jį nuo tėvo siekiantis atitolinti tėvas/motina buvo pirmasis tėvo vaidmens modelis.
Kaip geriausia spręsti TAS problemą?
Tėvai, kuriuos aš pažįstu, ir kuriems pavyko gauti pirminę savo vaikų globą, esant TA problemai, pateikė žemiau aprašytus apibūdinimus:
Jie lankė ir baigė išsamius vaiko priežiūros kursus, tokius kaip „Breakthrough Parenting“, ir taikė kursuose duotus patarimus, kol jų žinios, įgūdžiai bei išmokti metodai buvo įvertinti puikiai. Jie įgijo puikiausių vaiko priežiūros įgūdžių. Jie buvo ramaus būdo, elgėsi logiškai ir valdė savo emocijas. Jie niekuomet neatmokėjo tuo pačiu ir nekeršijo. Asmuo, kuris veikia apimtas pykčio tik įrodo nuo vaiko atitolinti siekiančios pusės tvirtinimą, kad jis ar ji yra nestabilios būklės. Jie tikrai pagalvodavo apie tai, kad kovoti nebeverta, tačiau nenustojo to darę. Nesvarbu, koks smarkus tapdavo priekabiavimas prie jų, jie bijojo tik to, kad jų dukrai ar sūnui teks likti tokioje aplinkoje. Jie turėjo jėgų stengtis padėti teismui suprasti problemos rimtumą ir pakeisti sprendimą, kad pirminė vaiko globa būtų suteikta jiems.
• Jie norėjo ir sugebėjo negailėti finansinių išlaidų, kad pilnai suvoktų situaciją.
• Jie kreipėsi pagalbos į patyrusį šeimos advokatą, kuris jau turėjo patirties su PAS (tėvo atitolinimo sindromu).
• Jie pradėjo gerai suprasti, kaip veikia įstatymai ir kaip dirba teismai jų atveju. Daugeliu atveju, dėl nesibaigiančių išlaidų, tėvai netgi pradėjo save atstovauti teismuose be teisininko pagalbos.
• Jiems teko išgyventi tokius atvejus, kai teismo ekspertas pateikė tvirtą pareiškimą dėl tėvo atitolinimo ir rekomendavo priteisti teisinę bei pirminę vaiko globą nuo vaiko atitolintam tėvui/motinai. Kai kurie tėvai turėjo pakartotinai nueiti pas ekspertą ir įrodyti, kad jo anksčiau pateiktos rekomendacijos buvo neefektyvios.
• Jie ištvermingai siekė parodyti, kad jie yra protingi, racionalūs ir kad jiems nuoširdžiai rūpėjo jų vaiko interesai.
• Jie pateikė teismui atitinkamą vaiko priežiūros planą, įrodantį, kad vaiku bus tinkamai pasirūpinta buvimo su jais metu.
• Jie suprato problemos pobūdį ir sutelkė dėmesį į tai, ką galima padaryti tokioje situacijoje, nors jie ir jų vaikai buvo aukos. (Atstumti tėvai, kurie susikoncentravo į tai, „kokia baisi ši situacija“ ir leido laiką tik smerkdami ją nusilpo emociškai).
• Jie negyveno kaip aukos.
• Jie labai aktyviai ieškojo, kokių konstruktyvių veiksmų galėtų imtis.
• Jie stengėsi neprisidėti prie problemos. Vienas iš tėvų tai apibūdino taip: „Aš nežinau, kaip pagerinti situaciją su vaikų motina, bet žinau, kaip galiu ją pabloginti“. Jis buvo vienas iš mano sutiktų tėvų, kuriam geriausiai pasisekė įveikti TAS problemą, nes jis visuomet atlikdavo taikdario vaidmenį.
• Jie vedė dienoraštį, kuriame užrašydavo pagrindinius įvykius: kas ir kada įvyko.
• Je stengėsi dokumentaliai apiforminti kito tėvo elgesį, kuris skatino vaiką atitolti nuo jų, pateikdami įrodymus teismui priimtina forma.
• Jie visuomet atvykdavo pasiimti savo vaikų, net jei žinojo, kad jų toje vietoje nebus. Tai dažnai buvo labai skausminga, tačiau jie galėdavo dokumentaliai aprašyti, kad jie stengėsi, nors nuo vaikų atitolinti siekianti pusė tvirtino, kad jie nesidomėjo savo vaikais.
• Jie stengėsi džiaugtis buvimu su savo vaikais ir niekada su jais neaptarinėdavo savo situacijos. Jie visuomet elgėsi kilniai ir niekada nekalbėjo nieko bloga apie kitą tėvą savo vaikams. Jie niekada nerodė vaikams teismo įsakymų ar kitų dokumentų, galinčių sujaukti vaikų emocijas. Jie neleido vaikams klausytis netinkamų pokalbių telefonu.
• Jie nepažeidė teismo įsakymų. Jie laiku mokėjo alimentus vaiko išlaikymui ir įrodė, kad gali laikytis įstatymais nustatytų reikalavimų.
• Jie buvo tikrai sąžiningi ir dori žmonės. Buvo akivaizdu, kad jie myli savo vaikus.