Kaip realiai praktikoje atrodo Tėvų Atstūmimo Sindromas Lietuvoje parodo šis pavyzdys (faktai neišgalvoti):
Po skyrybų motina vaiką, kuriam tuo metu buvo 5 mėnesiai, pasiėmė ir vaiko tėvui pareiškė, jog vaiką pamatys tik jam užaugus. Per 9 mėnesius tėvui sūnų pasisekė pamatyti vos 3 kartus ir tai su apylinkės inspektoriaus, VTAT darbuotojų pagalba. Žinoma, motinai taip pat dalyvaujant. Per tą laiką tėvas su motina teisme bylinėjosi dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Byla pasibaigė tėvo ir motinos sutartimi. Tačiau jau po keletos valandų motina tėvui pareiškė, kad ir toliau jis vaiko nematys, nes ji apsigalvojusi ir sutartį apskųsianti. Ir iš tiesų, jau po mėnesio tėvas buvo nustebintas naujo teismo sprendimo dėl laikinų apsaugos priemonių jo sūnui skyrimo ( viskas buvo padaryta tėvui net nepranešus). Priežastis – motinos pristatyta šeimos gydytojos pažyma, jog vos vienerių metų ir mėnesio vaikui nustatyta liga – neurozė (?!). Esą pagrindas tam – vaiko bendravimas su tėvu. Išvada – vaikui nepatartina bendrauti su tėvu. Negana to, motina šmeižė vaiko tėvą VTAT, teisme, gydytojams, jau nekalbant apie bendrų pažįstamų ratą, jog jis esąs alkoholikas, naudojantis narkotines medžiagas, naudojantis smurtą, nemylintis ir nesirūpinantis vaiku ir t.t ir pan. Žinoma, įrodyti to negalėjo, nes tai netiesa. Teismas neatkreipė dėmesio į faktą, jog tėvas visą tą laiką vaiką matė tik 3 kartus, o “neurozės” priežastimi nurodoma žalinga tėvo įtaka vaiko sveikatai. Prieš tai teisme tėvui ir motinai pasirašius bendravimo tarp tėvo ir sūnaus tvarkos sutartį, vaikas neuroze dar nesirgo. Tačiau sekančių 2-3 savaičių bėgyje, nei karto nesusitikęs su tėvu, staiga vaikas įgijo neurozę dėl bendravimo tėvu (!?)
Tačiau laikas bėgo, vaikas augo, teismai dėl bendravimo su vaiku tvarkos tęsėsi arba, tiksliau įvardinus, buvo vilkinami. Drįstama taip teigti, nes VTAT specialistai bei teisėja privalėjo iškart sureaguoti į motinos pateiktą pažymą dėl diagnozės “neurozė” 1 metų vaikui. Nes, anot specialistų, tokio amžiaus vaikams neurozė kaip liga, negali būti nustatoma. Neurozė, kaip liga, gali būti diagnozuojama vyresnio amžiaus vaikams. Žinoma, neurozės požymių galima pastebėti ir jaunesnio amžiaus vaikui. Neurozę vaikui sukelia gyvenamoji aplinka ir jį auginantys žmonės. Beje, Lietuvos specialistai tuo klausimu taip pat turi panašią nuomonę: Vilniaus Universiteto Bendrosios Psichologijos Katedros vedėjas, profesorius Gintautas Valickas i užklausimą apie neurozes vaikams sako, jog: “ nekyla abejonių, kad įvairias psichologines problemas (taip pat ir neurozes) gali paskatinti artimiausia vaiko aplinka (ypač žmonės, kurie jį augina ar prižiūri)”. Vilniaus Universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentė Rasa Bieliauskaitė yra šios nuomonės: “tokio amžiaus kūdikiui kartais nustatomi psichologiniai raidos sutrikimai – dažniausiai tai ne paties kūdikio, o kūdikio-mamos santykio sutrikimas” . Taigi, tuo atveju, jei vaikui įtariama neurozė ar jos požymiai – VTAT kompetetingi specialistai ir juristai privalėtų atkreipti rimtą dėmesį į aplinką, kurioje vaikas auga. Reikalui esant, vaikas turėtų būti paimamas iš jo vystymąsi žalojančios aplinkos arba jį auginantiems žmonėms skiriama privalomoji psichologinė pagalba arba šeimos terapija. Lietuvoje kaip matome, vaikas VTAT darbuotojų bei teisninkų pagalba įkalinamas jį žalojančioje aplinkoje. Tuo atveju, jei motina «sukombinavo» pažymą tam, kad sutrukdytų tėvo ir sūnaus bendravimą, motina turėtų būti vertinama kaip asociali asmenybė ir derėtų gerokai pasvarstyti, ar ji turi teisę auginti vaiką. Tuo atveju, net jei motinai pavyktų išsaugoti teises į vaiką, tai jai tikslinga būtų skirti privalomą psichologinę pagalbą tikslu, kad ji pajėgtų valdyti savo baimes, neapykantą, suvoktų savo elgesio žalojančias pasekmes vaikui.

Toliau šioje byloje – dar gražiau. Šia bylą nagrinėjanti teisėja pademonstravo savo „vadovavimąsi“ sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, paskirdama vos sulaukusiam 2 metų tam pačiam vaikui Teismo psichiatrinę ekspertizę tikslu nustatyti, ar gali vaikas išreikšti savo nuomonę dėl nuolatinio gyvenimo kartu su vienu iš tėvų, jei taip, su kuriuo iš tėvų nepilnametis vaikas pageidautų gyventi nuolat, ar gali nepilnametis vaikas išreikšti nuomonę dėl susitikinėjimo ir bendravimo tvarkos nustatymo su kuriuo nors iš tėvų(?!). Žinoma, ekspertizė tokio amžiaus vaikui nebuvo atliekama. Žinoma, teisėja vaiko tėvo buvo nušalinama, net apskųsta, kuo tėvas užsitraukė jos nemalonę. Įdomi ir tokia detalė, jog vaiko motina pati vaiko neaugina, o mokosi dieniniame skyriuje ir gyvena už 200 kilometrų. Vaikas auginamas močiutės ir jos sugyventinio. Per tuos metus motina ne kartą buvo kviečiama į VTAT dėl tėvo ir sūnaus santykių trukdymo, buvo bausta antstolių baudomis dėl teismo sprendimo dėl tėvo ir vaiko bendravimo nevykdymo. Vaiko seneliai iš tėvo pusės taip pat priversti kreiptis į teismą tam, kad prisiteistų anūko lankymo tvarką, nes vaiko motina pažeidinėja vaiko ir jo pirmos eilės giminaičių teisę netrukdomai bendrauti. VTAT darbuotojai ne kartą matė, kaip agresyviai, nepagarbiai, matant vaikui, elgėsi motina ir vaiką auginanti močiutė tėvo ir jo artimųjų atžvilgiu. Negana to, VTAT bei darželio, kurį lanko vaikas, darbuotojai yra liudininkai fakto, jog vaikas turi regėjimo sutrikimų, tačiau motina to nepastebėjo. Tėvui tai pastebėjus, nuvežus vaiką pas akių ligų specialistus, su VTAT darbuotojų pagalba nuvežus vaiką pas specialistą pririnkti tinkamų jam akinukų, vaikas jų nešioti negalėjo, nes… motina pasitarsianti su savo advokatu(!) ir pati nuspręsianti, kada jos vaikui akinius nešioti. Deja, nei VTAT darbuotojai, nei teisininkai nesureagavo ir į šį faktą, kai tuo tarpu motina pažeidžia tėvų pareigas vaikams, įtvirtintas Lietuvos Civilinio kodekso XI skyriaus 3.155 straipsnio 2 dalyje: Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.
Į klausimą, ar gali turėti įtakos vaiko vystymuisi jo regėjimo sutrikimas, Vilniaus Universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentė Rasa Bieliauskaitė atsakė, jog: „Neurozės atsiradimui kūdikio regėjimo nepakankamumas gali turėti įtakos taip pat – nes šiuo atveju vaikas gauna mažiau informacijos ne tik apie aplinką, bet, svarbiausia, apie kitą, jį prižiūrintį žmogų (dažniausiai tai mama), jo jausmus, jo reakcijas į patį kūdikį.”
Per 3 teismų maratono metus išseko motinos fantazija, nebėra kaltinimų tėvui. Liko vienintelis argumentas: motinos ašaros ir žodžiai: “aš nenoriu, kad mano vaikas būtų pas tėvą…” Beje, vieno vaiko vizito pas tėvą metu mažylis pareiškė, jog mamytė liepė tėčiui pasakyti, kad tėtis yra kaliošis… Kas įdomu, kad VTAT darbuotojai nepasidomi motinos psichine būkle. Kas, atėjęs pokalbiui į VTAT, vietoje normalios argumentuotos kalbos, lieja ašaras? Arba psichologiškai nestabilus asmuo, arba geras manipuliatorius. Negi VTAT darbuotojos to nepajėgios suvokti?
Ši situacija – aiškiausias TAS sindromo atvejis. Šiandien, imantis reikiamų priemonių, šį žalojamą vaiką dar galima išgelbėti, apsaugant jį nuo TAS sindromo ir jo pasekmių. Bet ar tai įmanoma šiandien Lietuvoje? Ši byla tęsiasi jau daugiau kaip 3 metus. Tai yra tiek pat laiko vaikas yra psichologiškai žlugdomas.

Ką pasiekė vaiko motina? Ji jau uždėjo savo vaikui stigmą «neurotikas». Tai atsilieps visam likusiam vaiko gyvenimui, renkantis specialybę, darant karjerą ir t.t. Bet motinai TAS atveju vaikas ir jo interesai, jo ateitis nerūpi. Motinai svarbu patenkinti savo liguistą egoizmą, net savo vaiko ateities kaina. Kiekvieną kartą, kai vaiko motina gąsdina vaiką, prieš pasimatymą su tėvu ar jo artimaisiais, ji sukelia stresą ne suaugusiems, bet vaikui. Tai vaikas išgyvena baimę, netikrumą, nerimą. Mylinti motina taip nesielgia. Net gręsiant realiam pavojui, ji vaiką padrąsintų, nuramintų. TAS atveju – priešingai, vaikas prigąsdinamas ir traumuojamas visiškai be reikalo.
Šiuo aprašytu atveju neatrodo, jog šio vaiko interesai būtų ginami VTAT ar juristų. Kas tikrai aišku – motinos interesai ginami. Tačiau tuo vaikas nuo žalojimo neapsaugomas. Tai – tik vienas iš Tėvų Atstūmimo pavyzdžių Lietuvos praktikoje. O jų yra daug daugiau.

Teismų terminai, jų vilkinimas, advokatų noras laimėti bylą vaiko pasmerkimo jo žalojimui kaina, teisėjų trumparegiškumas , VTAT darbuotojų nekompetentingumas, darbo neskaidrumas, informacijos eiliniams gyventojams stoka sudaro galimybę aplaidumui ir manipuliacijoms. To pasekoje – pasmerkiama tūkstančiai vaikų Lietuvoje, kurių psichinė sveikata negrįžtamai sužalojama.

B. van der Weg – Bražiūnienė

2011 m.